Kaip surasti meilę ( Baigta)

19.Gabrielius

Kažkoks siaubo filmas. Kaip taip įmanoma?! Kaip reiks ją palikt?!

- Šūdas.
Eilinį kart keikiuosi ir vaikštau kolidoriuj. Deja, kai Saulė užmigo teko išeiti. Nebegalėjau pakęsti kraujo kvapo ir nenorėjau žiūrėti kaip jai siūna ranką.
- Velnias.
Ji jau dabar prie manęs taip prisirišo, kad gali net pakenkti sau. Ne to norėjau...
- Tikras mėšlas!
Paspiriu stovinčią kėdę.

- Gal ramiau, nes kitu atveju būsite išprašytas lauk.
Ramiu balsu pasako sesutė, net nemačiau kaip ji čia atsirado, tiksliau negirdėjau kaip išėjo iš Saulės palatos.

- Kaip ji?
Praleidžiu jos grasinimą pro ausis, nes to tikrai nebus.

- Išgyvens.
Pasako ir apsisukusi nueina. Ragana! Suprantu, kad jai tokie išsišokimai kasdienybė, tačiau galėtų gal būti kiek malonesnė. Vėl atsidaro palatos durys ir išeina daktaras. Pripuolu prie jo.

- Kaip ji?
Vėl tas pats sušiktas klausimas, bet negaliu nustygti vietoje.

- Panelei viskas bus gerai. Reikėjo tik dviejų siūlių, gal liks tik mažytis randas, bet visa laimė, kad buvote ligoninėje, nes galėjo ir nukraujuoti.
Ačiū tau Viešpatie. Bent tiek gerai. Atsidūstu.
- Tačiau jos psichinė būklė man kelia nerimą. Kas nutiko, kad ji taip išsiplėšė kateterį? Tas vartojimas kokaino ir ši situacija, nenorėčiau papulti į bėdą.
Pasitaiso akinius ir pašnairuoja į kolidoriumi skubančius žmones.

- Viską sutvarkysiu, jūsų darbas tik prižiūrėti, kad ji greičiau atsigautų.
Pats žinau, kad jai nelabai gerai, tačiau nenoriu pasakoti kodėl ji tokia, man nereikia policijos ir panašaus šūdo.

- Tikiuosi ponaiti Gabrieliau.
Sumurma ir pradingsta kažkur tolėliau esančioje palatoje. Aš sukaupęs ryžtą grįžtu pas Saulę. Vos užėjęs į palatą vėl užuodžiu kraujo kvapą ir chemikalų.

- Turbūt valė kraują.
Prieinu prie jos lovos ir sudrimbu į šalimais stovinčią kėdę. Atsirėmiu rankomis prie lovos ir žiūriu į miegančią gražuolę.
- Mažute, ką man su tavim reiks daryti...
Šūdas, kaip tai užknisa. Senai taip šūdinai nesijaučiau. Kaip kokiam užburtam rate sukuosi ir nežinau kaip iš jo išlipti. Nenoriu jos paleisti, bet negaliu būt savanaudis ir laikyti ją prie savęs. Jos likimas turėtų būt gražesnis, be mano sušikto nesąmoningo gyvenimo.

Kodėl negalėjau gimti paprastoje šeimoje, kurioje nebūtų viso pasaulio šūdo, nebūtų tiek nelegalaus verslo. Žinau, pinigai yra gerai, bet kartais jie lipa per gerklę. Suurzgiu iš nevilties, bet tolimesnius apmąstymus apie mano sumautą gyvenimą nutraukia suskambėjas telefonas. Išsitraukiu ir pasižiūriu kas skambina.

Mama. Kas čia dabar?!

- Klausau.
Kiek nustebęs atsiliepiu.

- Kas ta mergšė dėl kurios turėsiu raudonuoti prie draugių?!
Suklykia į ragelį.

- Labas ir tau MAMA.
Išskiemenuoju žodį mama, tarsi keiksmažodį.

- Nesivaipyk, kaip gali būti toks nevisprotis? Nesuprantu į ką tu toks atsigimei...
Su panieka toliau šaukia ji.

- Tai tu man pasakyk? Juk tu pagimdei mane.
Su pašaipa kalbų toliau.

- Dar akis draskysi?! Kas čia per pokštai??
Suklykia ji jau visai nebesivaldydama. O prie draugų vaidina tokia ramią ir tolerantišką. Nejučia žvilgsnis grįžta prie Saulės, negaliu leisti, kad ji virstu tokia pati kaip mano motina.

- Ko nori?
Negaliu pakęsti jos manipuliacijų ir to rėkimo į mano ausį.

- Reik kažkaip užglaistyti tavo šitas nesąmones.
Jau kiek ramesniu balsu sučiulba mama.