Kaip surasti meilę ( Baigta)

50. Saulė

- Nagi, mieloji, kelkis...
Girdžiu lyg pro rūką tėvo balsą. Pakeliu galvą ir jis stovi šalia manęs. Pasižiūriu į miegantį Gabrielių ir vėl nukreipiu akis į Motiejų.

- Kaip senelė?
Tyliai sukuždu, kad nepažadinčiau Gabrieliaus.

- Ji prabudo ir norėtų pamatyti tave.
Jis pakelia rankoje laikomą krepšį.
- Eik į tualetą persirenk.
Aš nervingai žvilgteliu į Gabrielių.
- Aš pabūsiu su juo.
Lyg perskaitęs mano nenorą palikti jo vieno sumurma Motiejus.

Aš linkteliu ir atsistojusi paimu krepšį. Tualete greit persirengiu ir nusiprausiu veidą. Pasižiūriu į veidrodį ir sudejuoju. Atrodau baisiai, akys užtinusios ir paraudusios, vienas skruostas truputį raudonas, nes susimušiau kai nualpau.

- Dieve, ar kada būsiu laiminga ir turėsiu ramybę?
Tyliai sau sukuždu.

Gal dabar kai Adamo nebėra bus viskas gerai? Aišku yra dar ta Rebeka... Įsiveržė į palatą kaip kokia ponia ir ėmė šūkauti... Sugriežiu dantimis, aš jos nekenčiu, nors ji man nieko blogo nepadarė. O gal tai pavydas? Giliai atsidūstu. Ne dabar Saule. Vėliau galėsiu paanalizuoti savo jausmus. Dabar svarbiausia senelė ir Gabrielius. Viešpatie, tikiuosi jie greit pasveiks ir galėsim pamiršti šitą košmarą.

Išėjusi iš tualeto randu tėvą sėdintį mano vietoje ir prie jo stovintį Dantę.

- Jis tave palydės.
Tėvas linkteli galvą į Dantę ir aš tik linkteliu. Nors žvilgteliu į Gabrielių ir man suspaudžia širdį, nenoriu jo palikti.
- Aš jį pasaugosiu. Prižadu, viskas bus gerai.
Aš vėl linkteliu ir mes su Dante išeiname į kolidorių.

- Jam viskas bus gerai.
Jis paliečia mano petį ir spusteli. Aš nežymiai šypteliu ir jis man mirkteli. Esu dėkinga, kad bando pralinksminti, bet neturiu jėgų apsimetinėti, kad man viskas gerai.

Pasiekiame senelės palatos duris ir jau girdžiu kaip ji susierzinusi šūkauja. Atidarau duris ir ji užtyla. Seselė piktai pasižiūri į mano senelę ir išeina.

- Kas čia buvo?
Sumurmu šiek tiek pasimetusi. Meilė sučiaupia lūpas ir meta dar paskutinį piktą žvilgsnį į seselės nugarą prieš jai uždarant duris.

- Aš sena, bet nekvaila. Nereikia man kažkokių jos vaistų.
O Dieve. Aš suaimanuoju, o Dantė sukikena.

- O jūs kieta.
Susižavėjęs sumurma Dantė. Senelė nuo tokių žodžių tik numoja ranka.

- Kaip tu?
Prisėdu šalia jos ant kėdės ir paimu jos ranką, kuri šiek tiek vėsoka ir tai man sukelia nerimą.

- Gerai, kaip Gabrielius?
Ji švelniai paklausia. Mano akyse vėl kaupiasi ašaros ir jaučiu kaip gerklėje susidaro gumulas, todėl tik linkteliu.

- Jo kaip ir jūsų kažkokios kulkos nesulaikys.
Dantė mirkteli mano senelei, kuri sukikena, bet tada susiraukia.

- Nejuokauk jaunuoli, man skauda. Pasilaikyk savo humorą vėlesniam laikui.
Dantė nusijuokia.

- Pasistengsiu.
Šypteliu ir aš. Nes žinau, kaip jam patinka kalbėti nesąmones, kad visi juoktųsi.

- O kaip tu?
Tyliai sukužda senelė ir Dantė apsisukęs palieka mus vienas, pasakęs, kad atneš arbatos ar dar ko.

Meilė kilsteli antakį ir laukia mano atsakymo, bet nežinau kaip atsakyti. Gerai? Nesijaučiau gerai. Esu tiek fiziškai tiek emociškai išsekusi. Negaliu blaiviai mąstyti po visų įvykių nuo pobūvio.

- Gerai.
Ji cakteli liežuviu ir aš sudejuoju.
- Nežinau, jūs abu gulit lovoje, o ne aš.
Ji vėl cakteli liežuviu ir tai mane suerzina.
- Gerai gerai, jaučiuosi blogai. Jaučiu, kad viskas per mane. Jei ne aš...
Žvilgteliu į ją ir ji papurto galvą.