Kaip surasti meilę ( Baigta)

36. Saulė

Mane pažadina tylus beldimas į duris. Atmerkiu akis ir matau, kad jau gana šviesus paros metas.

- O Dieve!
Suaimanuoju ir atsikėlusi greit užsidedu chalatą.
- Tuoj.
Sušunku ir pribėgusi atidarau duris.

- Pažadinau brangioji?
Sutrikusiu balsu ištaria manoji gelbėtoja.

- Ne, viskas gerai...
Bandau nusišypsoti, bet ji tik prisimerkia ir piktai pasižiūri.

- Vėl nemiegojai galvodama apie jį?
Švelniai papriekaištauja Meilė. Aš tik nuraustu ir nuleidžiu akis į grindis.
- Oj, vaikelį ir ką man su tavimi daryti...
Atsidūsta ir įeina į mano kambarį.

Meilė man kaip močiutė kurios niekada neturėjau. Ji išdygo tada parke kaip atsiųsta man Dievo. Parsivežė namo, davė pavalgyti ir kambarį kuriame dabar esame.

- Aš jį labai myliu ir pasiilgau jo.
Tyliai sukuždu ir Meilė vėl atsidūsta. Priėjusi atsisėda ant lovos krašto ir patapšnoja, kad prisėsčiau šalia. Aš nedvejodama paklūstu ir ji mane apkabina per pečius.

- Saule, negalima taip. Aš suprantu, kad tau dabar sunku, bet mes juk susitarėme.
Lyg bardama sumurma ji.

- Žinau...
Per gumulą gerklėje tyliai sušnabždu.

- Tik nebandyk vėl verkti!
Jau kiek pikčiau pasako ir aš stengiuosi vėl nepalūžti.

Tada ji atsistoja ir išeina į apačią laukti manęs, kad kaip visada papusryčiautume kartu. Aš greit palendu po dušu ir apsirengiu jos duotais drabužiais. Tai paprasta balta suknelė.

Kažkodėl ji man primena kaip mes pirmą kartą susitikom su Gabrieliumi...

- Gabrieliau...
Jau savaitė kaip jo nemačiau ir man sunku tuo patikėti. Aš jo taip pasiilgau. Meilė sako, kad skausmas krūtinėje pradės mažėti, bet jis niekur nesitraukia... Aišku prie jos stengiuosi valdytis ir neparodyti kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Leidžiu sau verkti tik tada kai lieku viena.

Pakvėpavusi ir šiek tiek nurimusi leidžiuosi žemyn.

Meilės namai dideli. Tai dviejų aukštų pastatas, kuris aplinkui turi aptverta nemaža žemės plotą. Kiemas kruopščiai prižiūrimas sodininko Beno. Su juo dažnai leidžiu laiką lauke. Jis mane moko kaip tinkamai auginti gėles ir prižiūrėti jaunus pasodintus medelius. Tai beveik geriausias laikas paroje, kai mano mintyse mažai karaliauja Gabrielius.

- Sėskis.
Vos tik praveriu duris į valgomąjį džiugiai sušunka namų ekonomė Elza.
Aš jai nusišypsau ir prisėdu šalia Meilės, kuri jau įsidėjusi maisto laukia manęs.

- Nagi mieloji, valgyk.
Padėkojusi įsidedu kelis iškeptus kiaušinius ir šoninės gabaliukus. Meilė pavarto akis, bet matau kaip lūpose žaidžia šypsena. Ji vis mane traukia per dantį, kad valgau sočiai kaip vyras.

Bet seni įpročiai niekur nedingsta. Su Jonu kai gyvenome dviese, visada valgydavome panašiai. Prisiminusi jį šiek tiek nuliūstu ir dingsta apetitas. Meilė lyg supratusi mano nuotaikų pasikeitimą pradeda kalbinti įvairiomis temomis, kad prablaškytų.

Po kurio laiko jaučiu kaip vėl atsipalaiduoju ir pokalbis rutuliojasi apie gėlynus ir sodą.

- Šiandien Beno nebus širdele, jis išvyko aplankyti savo dukros.
Lyg atsiprašomai sumurma.

- Viskas gerai. Gal šiandien praleisiu popietę bibliotekoje.
Stengiuosi neparodyti, kad mane nuliūdino žinia dėl Beno. Jų biblioteka tikrai įspūdinga,bet skaitydama turbūt vėl galvosiu apie Gabrielių...

- Ne, šiandien mes eisime apsipirkti.
Džiugiai sušunka ji ir aš truputį išgąstu. Nenoriu niekur eiti, bijau sutikti Gabrielių. Ji lyg vėl perskaičiusi mano mintis priduria.
- Viskas bus gerai mieloji, eisime apsipirkti į moteriškų drabužių parduotuvę, ten vyrai nesirenka.
Ir spusteli paėmusi mano ranką. Aš atsipalaiduoju ir linkteliu galvą. Ji pritariamai nusišypso.
- Elza, pasakyk Artūrui, kad paruoštų automobilį.
Atsistojusi kreipiasi į ekonomę. Šioji tik linkteli ir išeina.