Kaip surasti meilę ( Baigta)

34. Saulė

Kitaip negaliu pasielgti. Turiu jį paleisti...

Man prireikė visų jėgų, padavus laišką durininkui, nepakilti į viršų pas Gabrielių. Man skauda širdį ir kaip visada ašaros rieda upeliais.

- Taip bus geriau...
Kuždu sau ir bandau tuo patikėti, nes širdis nenori to priimti.

Iki sielos gelmių jaučiu, kad meilė jam yra amžina. Pagaliau, bent laiške pasakiau, kad jį myliu. Viešpatie, tikiuosi jis supras mane ir nepradės jausti man neapykantos.

Jis ir taip gyvenime patyrė daug neteisybės. Jo tėvai, kaip ir mano, mūsų nemyli. Išnaudoja ir galvoja, kad tai teisinga. Bet kaip jie klysta... Mes dar abu tokie jauni, o kentėję kaip didžiausi nusikaltėliai.

Jis pats save laiko pabaisa, bet jis toks, nes iš jo to reikalauja aplinka. Žinau, kad viduje jis geras ir abejoju ar kada tai pats bent suvokia. Jis išgelbėjo mane, bet patyrė daug problemų.

Todėl turiu jį palikti...

Negaliu leisti savo motinai juo manipuliuoti, nenoriu, kad jis mokėtų kažkieno skolas ir pirktų jai namus. Dieve, kodėl ją tada sutikau?

Nevykusiai prunkšteliu iš savęs. Gabrielius sakė tiesą. Aš naivi ir lengvai pasiduodu kitų įtakai. Net negaliu atskirti kas gerai, o kas blogai. Mano trumpa gyvenima visi manimi naudojasi.

Esu jų visų žaislas. Tiek pradedant motina ir Jonu, tiek turiu pripažinti ir Gabrielius. Nors daug ko nesuvokiu, tačiau žinau, kad jis su manimi taip pat žaidžia. Viešpatie! Jis juk ves kitą... Jie turės vaikų.

- O Dieve...
Suvaitoju nuo tokios minties ir priglaudžiu ranką prie krūtinės, kur skausmas drąsko mane į skutelius.

- Mergaite, tau viskas gerai?
Švelniai prakalba šalia manęs sustojusi moteris. Aš pakeliu savo akis ir susidūriu su tokiomis pačiomis mėlynomis akimis kaip ir mano. Jos žili plaukai susukti į gražų kuodą. Veidas šviesus, nors jau nemažai raukšlių aplink akis ir lūpas. Lyg ji pusę gyvenimo būtų šypsojusi.

Kelis kart sumirksiu, nes per ašaras turbūt blogai matau jos akis, bet jos tikrai tokios pat kaip mano. Ji žiūri į mane taip pat dabar keistai. Abi nužiūrinėjame vieną kitą.

Ji apsirengusi šviesiai pilku kostiumėliu, kuris priglunda prie jos beveik tobulos formos. Aš jai turiu atrodyti, kaip valkata. Apsirengusi paprastus marškinėlius su treniniginėmis kelnėmis. Plaukai visiškai susivėlę.

O Dieve! Suaimanuoju mintyse. Man taip pasidaro gėda, kad žandai net degti pradeda. Bet kai mūsų akys vėl susitinka, jose neišvystu nieko daugiau, tik kaip susirūpinimą ir gal dar truputį smalsumą.

Mano gerklėje susidaro vėl gumulas ir ištrūksta kūkčiojimas.

- Oj, vaikeli, kas tave taip nuskriaudė...
Ji prisėda šalia manęs ant suoliuko.

Aš atklydau iki kažkokio parko, kuriame daug medžių ir gėlių. Kažkodėl man tai teikia bent truputį ramybės.

- Gyvenimas...
Tyliai atsakau jai. Ji mane apkabina per pečius ir aš užuodžiu jos saldų kvapą, kuris mane dar labiau ramina. Ji paglosto mano nugarą ir švelniai siūbuoja.

- Tokiai gražiai merginai nevalia tiek verkti.
Švelniai papriekaištauja ji ir giliai atsidūsta.
- Tokia mergina turėtų nuolatos šypsotis. Kaip ir saulė danguje, nešti tik šilumą ir gerumą.
Jos žodžiai mane truputį prajuokina. Argi neironiška?

- Mano vardas ir yra Saulė.
Jau kiek aprimusi sumurmu.

Ji atitraukia mane už pečių nuo savęs ir pažiūri vėl į akis. Jos veidas pabąla ir akyse atsiranda šokas. Aš truputį pasimetu.

- Tavo vardas Saulė?
Beveik sumikčioja ji. Aš tik linkteliu galvą. Ji mane paleidžia ir prispaudžia ranką prie krūtinės.
- O Dieve!
Suvaitoja ji.
- Tai negali būti tiesa...
Jos išsigandusios akys klajoja po mano veidą, kol vėl pažvelgia į akis. Tada ji užsimerkia ir papurto galvą.
- Aš turbūt sapnuoju...
Ji sumurma sau po nosimi ir aš susiraukiu.

- Nesuprantu...
Sušnabždu, bet ji vėl atsimerkia ir susiraukusi apie kažką galvoje.

- Mergaite, iš kur tu?
Virpančiu balsu paklausia, o aš nežinau kaip jai atsakyti. Nuleidžiu galvą ir mane vėl užklumpa gėda.

- Nežinau...
Vos galiu tai pasakyti, bet juk tai tiesa.
- Nežinau, nei kas esu, nei iš kur...
Ir apsipilu ašaromis. Dieve kaip pavargau...

- Tu praradai atmintį?
Ji švelniai taria ir bando nuvalyti mano vis bėgančias ašaras. Negaliu ištarti žodžių, todėl tik papurtau galvą. Bet mintyse pagalvoju, kad būtų gerai nieko neprisiminti... Jono, motinos ir Gabrieliaus. Dėl pastarojo visa sudrebu.
- Oj, vargeli...
Ji vėl prisitraukia mane į glėbį.
- Ar turi kur eiti? Artimųjų kurie tavimi pasirūpintų?
Norėčiau pasakyti, kad turiu... Gabrielių... Bet jis ne mano... Jis niekada nebus mano. Nuo tokių minčių, pradedu dar labiau verkti.

- Ar ašaros kada pasibaigs?
Sumikčioju, o senoji moteris tik dar labiau mane apkabina.

- Laikas gražuole, gydo beveik visas žaizdas...
Bet balse girdžiu abejonę, todėl truputį atšliju.

- Beveik?
Sukūkčioju. Ji tik palinguoja galvą.

- Taip, kai kurių žaizdų negydo laikas. Su jomis gyveni visą gyvenimą. Tik bandai su jomis susigyventi.
Jos balsas švelnus, bet girdisi liūdesys.

- Atsiprašau.
Atsisėdu tiesiau ir bandau nusivalyti veidą. Giliai įkvepiu ir stengiuosi susiimti. Ji tik vėl susiraukusi mane stebi.
- Jūs turbūt pati turite problemų, nenoriu jūsų liūdinti.
Vos sušnabždu.

- Kas jų neturi mieloji?
Ji tik numoja ranka.
- Jei jų neturi, vadinasi negyveni.
Aš tik linkteliu, nes nežinau ką dar galėčiau pridurti.
- Vaikeli, ar turi namus?
Mano skruostai užsiliepsnoja ir aš vengiu jos žvilgsnio. Ji tik cakteli  liežuviu.
- Taip ir maniau...
Ji paima mano ranką ir švelniai spusteli.
- Nagi, kelkis.
Ji stojasi ir tempia mane kartu.

Aš pradedu panikuoti. Aš jos nepažįstu. Ji lyg perskaito mano mintis. Ir tyliai sukužda, kad viskas bus gerai.

Mintyse regiu kaip Gabrielius pavarto akis ir sako, kokia aš patikli. Bet... O Dieve! Aš visu kūnu jaučiu, kad ji man nieko nepadarys. Jos akys, judesiai ir balsas man sako, kad ji tikrai gera. Bet pasąmonė vėl iš manęs pasišaipo. Juk ir Gabrielių laikau geru, bet jis mane skaudina ir skaudina.

- Nenoriu pridaryti ir jums rūpesčių...
Bandau ištraukti ranką, bet ji tik tvirčiau suspaudžia ir atsisukusi pasižiūri žvilgsniu, dėl kurio man norisi net atsiprašyti.

- Aš jau tokia sena, kad galiu pasirūpinti ir savo ir tavo rūpesčiais.
Tvirtai atkerta ir tada truputį šypteli.
- Be to, aš labai noriu sužinoti, kodėl tokia miela mergaitė verkia.
Ji su šypsena prisimerkia.
- Argi dėl to nekaltas berniukas?
Aš vėl nuraustu, ko pasekoje ji sukikena.

- Iš dalies...
Sumurmu, o ji spusteli ranką ir pakelia mano galvą.

- Brangioji, eime su manimi. Aš mums paruošiu ką nors valgyti, o tu papasakosi savo gyvenimo istoriją.
Mirkteli ir aš nedrįstu jai prieštarauti.

Seku paskui ją iki automobilio. Jis labai ilgas. Aš tik išpūčiu akis.

- Kas tai?
Sucypiu, o ji tik paseka mano žvilgsnį.

- Limuzinas.
Kiek sutrikusi atsako.
- Nežinai kas tai yra?
Aš papurtau galvą.
- Hmmm... Manau tavo gyvenimo istoriją bus daug įdomesnė nei maniau.
O Dieve, kad tik jūs žinotumėt...

- Manau jūsų būtų daug linksmesnė...
Sušnabždu ir ji tik gužteli petimi.

- Visi turime tam tikrų įvykių, kurie nėra labai geri...
Jos žvilgsnis nutolsta ir ji lyg kažką prisiminusi nusipurto.
- Nagi, lipk. Artūrai, atidaryk ponioms duris.
Sušunka ji ir iš kažkur atsiranda jaunas išvaizdus vyras, kuris apsirengęs juodu kostiumu, o ant galvos užsidėjęs kepuraitę.

- Klausau.
Pagarbiai atsako ir atidaro duris. Senoji moteris tik pavarto akis ir sėdasi.

- Nagi Saule.
Švelniai paragina ir aš virpančiomis kojomis įlipu.

Kažkodėl aplanko jausmas, kad dabar mano gyvenimas vėl pasikeis...