Kaip surasti meilę ( Baigta)

28.Saulė

Guliu vonioje jau kokia valanda. Alma vis ateina pasižiūrėti kaip aš jaučiuosi. Siūlo visko, visaip bando mane prakalbinti, tačiau viduje aš esu mirusi. Nebeturiu ką duoti. Manęs niekas nemyli, esu viena. Kaip dabar pasikalbėjau su tėvu, manau ir šiuose namuose ilgai nebeužsibūsiu. Noriu tik išnykti ir niekam daugiau nekenkti.

- Vanduo jau atvėso, gal išlipk ir eime ką nors užkąsti?
Švelniai taria Alma, taip pažadindama mane iš apmąstymų. Nebenorėdama daugiau jos skaudinti sutinku.

Išlipu iš vonios, visas kūnas išpurtęs nuo gulėjimo vonioje. Apsirengiu bet kuo kas papuola ir atėjusi į virtuvę randu ten sėdintį Dantę. Jis mane pamatęs nusišypso, tačiau šypsena akių nepasiekia, atsakau jam tik šypsniu, daugiau neišeina.

- Kaip tu?
Nedrąsiai pasiteirauja.

- Gerai.
Gužteliu petimi ir nuėjusi pasidarau arbatos.
- Kur Alma?
Stojus nejaukiai tyliai bandau ją išvaikyti.

- Kalba telefonu.
Atsisėdu šalia jo, jis tyrinėja mane akimis, tačiau aš vengiu akių kontakto. Nenoriu atrodyti silpna, nors po šiandienos įvykių abejoju ar jau galiu jo akyse atrodyti dar silpnesnė.

- Kur Gabrielius?
Stengiuosi, kad balsas nevirpėtų. Vien tik pagalvojus apie jį širdis pradeda greičiau varinėti kraują po kūną. Meilė... Tai tik skausmas, iš jos jokios naudos.

- Abejoju, kad tu norėtum žinoti atsakymą.
Šį kartą jau pažvelgiu jam į akis. Tačiau jis dabar bando išvengti kontakto. Man kūnas sustingsta. Aš jį užmušiu... Galvoje skamba tik šie jo žodžiai. Viešpatie, ne jau jis tai ir padaris?! Nejau būsiu kalta, kad jis taps žudiku?

- Kur Gabrielius?
Balsas dreba, bet man jau dabar nebesvarbu, atsistoju ir atsuku jį į save.

- Klube...
Kipek nedrąsiai ištaria Dantė. Man nepatinka, jis kažką slepia. Ne jau mano įtarimai tikri? Ne jau mano mylimas vyras taps žudiku? Jis negalėtų taip pasielgti.

- Ne, ne...
Tik tai kartoju, Dantė lyg dar bando kažką sakyti, tačiau aš papurtau galvą ir bandau sudėlioti viską į vietas... Gabrielius taps žudiku dėl manęs? To negali būti? Jis juk manęs nemyli, yra pažadėtas kitai. Jis pats daug kartų sakė, kad tik kai viskas stos į vietas manęs atsikratys, kad jo gyvenime nebus manęs.
- Ne, ne...
Pradedu drebėti, sukasi galva. Aš visiems tik atnešu nelaimes, kaip reiks gyventi? Stop! Aš gal tik įsivaizduoju. Gal jis tik ten geria? Ar gal... Taip, taip, geria...

- Kas čia dabar? Dante, ką vėl jai pasakei?
Girdžiu pikta Almos balsą.
- Tik palik tave viena su šiais idiotais...
Ji priėjusi mane apsikabina.
- Dieve, tu visą drebi.
Ji išsiveda mane iš virtuvės. Nežinau kaip, bet atsipeikėju paguldyta lovoje, o šalia manęs glostanti plaukus sėdi Alma.

- Kaip aš? Kur Gabrielius?
Panika užvaldo mane ir nenori niekur trauktis.

- Nurimk mieloji, viskas gerai.
Toliau glosto plaukus ir bando raminti mane.
- Jam bus viskas gerai.

- Nebus...
Pradedu verkti.
- Jis... Jis... Jis taps žžžudiku...
Sukūkčioju.

- Ššš... Brangioji, jam bus viskas gerai.
Toliau tą patį kala Alma.
- Kodėl galvoji, kad jis pats žudiku?
Ramiai paklausia.

- Dėl manęs... Jis žadėjo... Bet aš... Negalvojau, kad jis taip galėtų...
Bandau susiimti.
- Alma pasakyk, kad jis to negalėtų?
Maldauju jos.

- Ach...
Suaimanuoja ir užtyla. Atsitraukiu nuo jos, bandau sugauti jos žvilgsnį, tačiau ji kaip ir Dantė vengia akių kontakto. Mane apima didelę baimė, kad jie kažko man nesako.

- Alma...
Tik tiek išspaudžiu, ji atsidūsta. Mūsų akys susitinka ir aš pirmą kartą gyvenime suprantu, kad tai tiesa... Jis tikrai taps žudiku dėl manęs. Viešpatie, negali būti... Tik ne jis... Aš jį taip stipriai myliu, nenoriu, kad jo siela būtų sutepta Jono krauju. Nenoriu, kad jis taptų žudiku.

- Aš jau esu žudikas.
Iš transo būsenos mane išjudina Gabrieliaus balsas. Jis persunktas paniekos sau ir pasidavimo.
- Aš jau gimiau juo būti ir esu juo senai. Tavo tėvas...
Spjaute išspjauna žodį tėvas.
- Buvo jau miręs, kai tave uždarė tame rūsyje, kuriame tave radau. Norėjau tik, kad atsisveikintum su juo.
Abiejų akys susitinka, matau jo rūdose akyse dabar tik skausmą.
- Bet jis tave įskaudino, todėl jo jau nebėra.
Gužteli petimi ir nuleidžia akis į savo rankas. Mano žvilgsnis paseka jo akimis ir pamatau jo rankas aplipusęs jau sudžiūvusiu krauju. Apžiūriu jį visą. Jo drabužiai taip pat kruvini ir dulkini.

Vėl pakeliu akis į jo ir aš sustingstu. Jose nėra gyvybės, kaip ir manosiose. Mūsų sielos mirusios. Jo dėl žudymo, mano dėl to, kad aš kalta dėl visų nelaimių ištikusių mano tėvams ir žinau, kad prisidėjau prie to, kad Gabrieliaus nužudytų asmenų registre būtų įrašytas dar vienas asmuo... Tai mano tėvas.

Viešpatie. Kodėl taip? Akyse kaupiasi vėl iš naujo ašaros. Suklumpu ant kelių, girdžiu kaip Alma aikteli ir lyg bando mane pakelti, tačiau aš išsisuku iš jos rankų ir pati atsistojusi pasileidžiu bėgti link lifto. Jis greit atsidaro ir paspaudusi apatinį aukštą dar spėju pamatyti iš siaubo išplėstas Gabrieliaus akis. Lifto durims užsivėrus, kojos pradeda drebėti. Iš akių bėga sūrus vanduo, teka skruostais ir pradingsta ant marškinėlių, kur susigeria.

- O Dieve!
Suvaitoju. Ką aš tokio padariau? Mano turbūt pats atėjimas į šį pasaulį buvo jau nuodėmingas ir pasmerktas, nes kito varianto nematau, kodėl esu dar baudžiama. O gal meilė Gabrieliui, atsidavimas jam, ko pagal Bibliją negalima daryti iki santuokos? Pasigirdus dzingtelėjimui, kad jau atvykau į pirmą aukštą. Tada atsiveria durys ir aš nieko negalvodama pasileidžiu bėgti. Išėjusi iš pastato apsidairau ir nieko negalvodama pasisuku į kairę. Bėgu kiek tik turiu jėgų. Negaliu sustoti, noriu pabūti viena. Be Almos perdėto rūpinimosi, nes esu sutepta, neverta jos gerumo. Be Gabrieliaus buvimo, nes meilė jam mane daro lyg tešlą, kurią jis kaip nori taip maigo...

Esu sutepta ir niekam daugiau nereikalinga. Atsidūriu judrioje gatvėje, kurioje žmonės skuba savais reikalais ir net nepastebi kaip aš jaučiuosi. Ir labai gerai. Pagaliau jaučiuosi ten kur ir turėčiau būti. Viena. Einu nulenkusi galvą ir stengiuosi neatsitrenkti į žmones. Nuleidusi žvilgsnį į pėdas bandau paspartinti žingsnius, tačiau vistiek atsitrenkiu į kažkokią moterį. Jai iškrinta rankinė ir pabyra visokie niekučiai, bei piniginė.

- O, Dieve... Aš labai atsiprašau.
Puolu ant kelių ir bandau greit viską surinkti. Ašaros upeliais teka toliau...

- Nieko tokio, visiems pasitaiko. Abi nežiūrėjome kur einame.
Koks gražus balsas ir taip švelniai pasako, visai kaip Alma. Ką aš padariau bėgdama? Ji tikrai labai nerimaus. Jaučiu kaip jausmai bando vėl prasiveržti. Todėl sukūkčioju. Kokia gėda? Net negaliu susivaldyti.
- Ar tau viskas gerai? Gal sužeista?
Jos ranką nusileidžia ant mano peties. Aš toliau greit viską sumetu į jos rankinę ir paduodu ją atgal moteriai. Nežinau kodėl, bet jos balsas skatina mane išsipasakoti.

- Negerai. Man skauda širdį... Ji sudaužyta ir nemanau, kad kada nors ateis diena, kai bus kitaip...
Nepakeliu akių, jos lyg įkaltos į pilką betoną.

- Ach... Meilė.
Jos balsas pasidaro svajingas ir dar šiltesnis nei prieš tai. Rankos ji nepatraukia, o pradeda glostyti petį.
- Pirmą meilę?
Švelniai pasilenkusi sukužda.

- Taip ir manau vienintelė.
Pasikūkčiodama vos prakalbu.

- O vargeli, mieloji, gal taip nėra blogai, kaip dabar atrodo. Gal viskas susitvarkys ir po kelių dienų viskas pasikeis. Ir šitai kaip dabar jautiesi bus lyg blogas sapnas.
Jos ramybė persiduoda ir man.

Ji taip švelniai glosto mano plaukus ir suteikia šilumos, kurios taip esu pasiilgusi. Kas ši moteris? Nuo jos sklindanti kažkokia keista energija mane veikia ir pradedu jausti kažką gero ir pažįstamo. Tas balsas, kvapas lyg jau būčiau...

Mūsų akys susitinka, jos tokios pat mėlynos kaip ir mano, jose matau dangaus mėlį, be jokio debesėlio.

- Tu visai kaip saulė.
Paglosto mano skruostą.

- Aš ir esu Saulė.