Kaip surasti meilę ( Baigta)

26.Saulė

Kaip aš pavargau. Jis tikrai mane išves iš proto. Jo nuotaikų kaita didesnė nei pas nėščia moterį. Vieną akimirką jis svaidosi žaibais, vieną akimirką bučiuojasi, kitą jau juokiasi. Kas jį gali suprasti?! Kažkokia beprotybė.

- Niekur tu neisi!
Pasiveja Gabrieliaus riaumojimas.

Na jo pavardė Lionsas jam tinka ir tą tatuiruotė ant krūtinės. Jis tikrai liūtas. Tačiau man jo jau gana, toliau einu.

Rasiu Dantę ir važiuosim aplankyti mano tėvo. Ar man jo jau taip nevadinti? Kaip man jį reiktų vadinti? Kaip bebūtų jis mane užaugino, mylėjo ir saugojo, nors dėl saugojimo kaip suprantu persistengė.

- Šūdas! Saule!
Čiupęs atsuka mane ir užsimerkęs kvėpuoja, jaučiu skaičiuoja iki dešimties.
- Aš nuvešiu.
Pro sukąstus dantis iškošia. Tada atsimerkia, o aš nusišypsau. Pagaliau laimėjau. Bet jo akyse pamačiusi pyktį šiek tiek aprimstu.

- Ačiū.
Pasistiebusi pakšteliu į žandą, jis atsidūsta.

- Tu mane pribaigsi.
Suurzgia, tačiau matau, kad ne taip piktai. Šypteliu, kol jis nepamatė.
- Tik persirenk.
Pasako tokia tonacija lyg net nebandyčiau ginčytis, bet...

- O kas blogai su mano apranga?
Nužiūriu save ir nesuprantu kas netinka. Paprasta maikute ir kelnes. Nieko nesuprantu? Susiraukiu. Jis atsidūsta lyg pasiduodamas.

- Ar žinai kas yra liemenėlė?
Pro sukąstus dantis iškošia.

- Taip. Na ir? Man jos nepatinka...
Gužteliu petimi. Jis tik spokso į mane. Tada pakelia rankas į viršų.

- Būk gera, eik užsidėk ją. Man ir taip sunku galvoti.
Ką tai turėtų reikšti? Jis pastebi mano nesupratimą. Suurzgia, persibraukia per plaukus rankomis, o aš nieko daugiau ir nebenoriu tik irgi taip paglostyti jo susivėlusius plaukus.
- Prašau, užsidėk tą prakeiktą liemenėlę, kad negalvočiau kaip tave įsiversti atgal į lovą ir niekur daugiau tavęs nevešti!
Net krupteliu, kai baigiant tiradą jo balsas pakyla.

- Gerai.
Pasijaučiu maloniai, kad ji taip veikiu, tačiau žinojimas, kad aš tik laikinai mane skaudina.

Stengiuosi suvaldyti savo išdavikišką širdį. Apsisukusi patraukiu atgal į kambarį, kol jis nepamatė mano akyse skausmo ir meilės, kurios jis nenori, kurios jam nereikia. Pasiekusi kambarį, drabužinėje surandu liemenėlę ir ją apsivelku greitai. Tačiau niekur neinu, reikia išlyginti kvėpavimą ir nuraminti širdį.

Dieve, kodėl turėjau taip ji beprotiškai įsimylėti? Kodėl negalėjau pamilti kažkokio paprasto ir neužimto vyro? Kodėl pamilau vyrą su sudėtingu charakteriu, nesvaikais tėvais ir, kaip jis pats sakė, baisiu pasauliu? Jis galvoja, kad aš silpna ir naivi...

O kaip aš galiu būti kitokia, kai visa gyvenimą buvau uždaryta ir atskirta nuo viso pasaulio? Tačiau jis man nesuteiks laiko įrodyti, kad galiu būti stipri ir užsiauginti storą odą.

- Kur tu?
Nutraukia mano apmąstymus Gabrieliaus balsas.

- Ateinu.
Sušunku. Įkvėpiu, iškvėpiu. Reikia būti stipriai. Išėjusi randu jį kolidoriaus gale prie lifto. Matau, kad spaudinėja kažką savo mobiliajame. Išgirdęs mano žingsnius, pakelia akis ir pasižiūrėjęs į krūtinę, linkteli ir tarsi sau kažką dar suburba.

- Aš su jumis.
Iš nugaros išnyra Dantė.
- Prižiūrėsiu, kad jūs vaikučiai neprisidarytumėte bėdų.
Man mirkteli ir patraukia prie lifto.

- Primink, kodėl mes draugai ir kodėl aš tave pakenčiu?!
Sumurma Gabrielius, taip išprovokuodamas Dantės juoką.

- Nes tik aš toks idiotas pakenčiu tavo nuostabų charakterį.
Net pati prunkšteliu, kai jau pradedame leisti liftu žemyn į garažą. Ką gi, bent nuotaiką tikrai pakelia. Gabrielius tik pavarto akis, bet matau, kad bando susilaikyti pats nenusijuokęs.

- Gerai, kad prisipažinai, jog esi idiotas.
Vienas kitą jie toliau įžeidinėja, tačiau nepiktai. Man taip juos įdomu stebėti, kažin turėsiu kada tokį draugą su kuriuo galėčiau taip bendrauti.
- Lipk.
Atidaro automobilio dureles ir aš įsirangau priekinėje sėdynėje. Kai trinkteli durimis, atsimenu kodėl mes esam čia. Tėtis.

Kažkodėl pradeda drebėti rankos ir pasidaro šalta. Kaip reiks su juo kalbėtis? Ką pasakyti? Aš jį myliu ir nenoriu jam nieko blogo, bet dabar kai man atmerktos akys ir pamačiau visai kitokį pasaulį, pradedu abejoti viskuo...

Jis nėra mano biologinis tėvas, tai labiausiai skaudinanti žinia. Aš esu viena. Jokio giminės kraujo ryšio...

Iš minčių prižadina Gabrieliaus prisileitimas. Jis uždeda ranką ant mano kelio ir ji spusteli. Aš žvilgteliu į jį, o jis tik susiraukęs žiūri į mane.

- Klausyk, jei nenori galim nevažiuoti.
Sudundena jis. Aš papurtau galvą. Man reikia jį pamatyti ir viską sužinoti. Ką jis dar nuo manęs nuslėpė? Kodėl taip su manim pasielgė?
- Ar tu tikra? Tau nebūtina su juo apskritai matytis. Jis šūdo gabalas ir aš nenoriu, kad jis tave skaudintų.
Jo žvilgsnis toks susirūpinęs ir nuoširdus.

- Man to reikia. Aš privalau.
Sukaupusi visą drąsą atsakau. Stebiuosi, bet balsas nuskamba gana ramiai ir net piktai. Jei noriu toliau eiti gyvenimo keliu, privalau sudėlioti visus taškus ir taip pradėti vėl lipdyti savo gyvenimą iš naujo. Gabrielius dar šiek tiek sulaikęs žvilgsnį mane stebi, tačiau galiausiai nusikeikęs užveda mašiną ir mes pajudame link tikslo.

Mano tėvo.

Lekiame pro miestą, aš bukai stebiu pro langą. Nenoriu dabar žiūrėti į Gabrielių, bijau, kad jis pamatys mano akyse baimę ir apsisukęs parveš namo. Laimei su mumis važiuoja Dantė, kuris bando praskaidrinti nuotaiką pasakodamas anekdotus. Esu jam dėkinga, nes taip nereikia pačiai kalbėti, galiu tik klausytis, kartais tik nusijuokiu, kad jie nieko neįtartų.

- Na atvažiavome.
Net nepastebiu, kaip sustojome. Per migla matau, kaip atidaromos durys, kaip praeiname pro klubą, kaip nusileidžiame į rūsį ir patenkame į ilgą kolidorių. Jame yra daugybę durų, tačiau mes traukiame į tolimiausias duris ir kai tik jas atidaro aš sustingstu. Kambario sienos iš betono, jame stovi tik lova ir kėdė, kampe tualetas ir viskas. Tačiau mane sustabdo ne tai, kad atmosferą bjauri, o tėvas. Jis daug labiau sulysęs, atrodo, kad paseno kokias dešimčia metų. Barzda apaugusi, akys raudonos, matosi nemažai mėlynų, kurios jau gelsta. Tiksliau visas veidas kaip velykinis kiaušinis.

- Teti...
Sušnabždu, bijau, net pakrutėti. Jo žvilgsnis toks nutolęs ir svetimas, kad man suskausta širdį. Matau, kaip jis pradeda pykti ir jis puola ant manęs, tačiau nespėja nei paliesti, kai mane užstoja Gabrielius su Dante.

- Tu kale, auginau tave, mylėjau kaip savo dukrą.
Jis plūstasi toliau, o aš bejėgiškai tik žvelgiu į jį.
- Reikėjo man ir tave užmušti kartu su tavo motina. Jūs abi mane išdavėt.
Ką? Jis nužudė mano motiną? Kodėl? Ką ji padarė? Viešpatie kas šis žmogus?

- Užsičiaupk.
Suriaumoja Gabrielius ir trenkia mano tėvui, kurio šiuo metu nebevadinsiu daugiau taip. Jis nuo smūgio nukrenta ant žemės, tačiau vietoj to, kad daugiau nekalbėtų jis pradeda juoktis. Tačiau juokas toks pašaipus ir suvaidintas, kad man per nugarą net šiurpas perbėga.

- O jūs jau turbūt dulkinatės?
Jis su tokia panieka nužvelgia mane ir Gabrielių. Prunkšteli.
- Jis tave mes kai atsibosi. Tu jam tik laikinas žaisliukas. Tik šliundra kuri pašildys lovą ir nieko daugiau.
Šį kart Dantė sulaiko Gabrielių nuo dar vieno smūgio į pašlemėko veidą.

- Užsičiaupk, prisiekiu užmušiu tave.
Riaumoja Gabrielius.

- Ramiau. Jis to nevertas. Tau nereikia teptis jo krauju.
Ramina Dantė. O aš tik viską stebiu, lyg negalėčiau nei pajudėti, nei ištarti bent vieną žodelį. Jaučiu, tik kaip upeliais bėga ašaros, kurių negaliu sulaikyti. Ausyse girdžiu toliau jo juoką ir akyse matau tik pagiežą ir neapykantą man.

- Tik per tave aš dabar kenčiu, per tave esu čia. Aš tavęs taip nekenčiu. Jūs su motina sugriovėt man gyvenimą.
Kodėl jis manęs taip nekenčia? Manęs niekas nemyli ir nemylės... Aš visada liksiu viena... Pasižiūriu į Gabrielių su Dante, kuris bando išlaikyti jį nuo tikrai tikiu nužudymo. Jis turi kitą moterį, kurią ves ir gyvens ilgai ir laimingai.
- Jūs visada įsimylit ne tuos ką reikia. Liksi viena.
Šie paskutiniai jo žodžiai sudaužo mane į šipulius... Krūtinėje atsiveria pats baisiausias skausmas, kuris plinta didžiuliu greičiu. Aš liksiu viena. Manęs niekas nemylės... Jaučiu kaip slystu, nebeatlaiko kojos. Suklumpu ir pradedu raudoti. Visa gerkle rėkiu, nes šis skausmas nepakeliamas...