Kaip surasti meilę ( Baigta)

43. Gabrielius

Kaip gera vėl ją jausti ir užuosti. Mano kūnas šalia jos vėl pabudo po gilaus miego. Neliečiau kitos moters, negalėjau. Jos visos buvo tai per liesos, tai per žemos. Tai per šviesios, tai per tamsios... Jos nebuvo mano rugiagėlių mergaitė. Net nuo Rebekos atsiribojau. Gal nuskambės kvailai ir vyrui tai neprideda, bet apsimečiau, kad man kažkas negerai. Tiesa ji bandė mane suvilioti, bet liko nieko nepešusi.

Žiūriu dabar į Saulę ir suvokiu, kad tik jos geidžiu, tik ji manyje pažadina nevaldomą geismą. Atsitraukiau šiek tiek nuo jos, nes bijau, kad nesusilaikysiu ir persimetęs per petį, kaip urvinis žmogus, išsinešiu ją kur ji būtų tik mano.

- Ką čia žaidi?
Ji paklaikusiu žvilgsniu vis dairosi tai į mane tai į savo tėvą.

- Nieko nežaidžiu, atėjau pas tave.
Tvirtai atsakau ir bandau susivaldyti, kad jos vėl neapglėbčiau.

- Nieko nesuprantu.
Ji tyliai sumurma, susiraukia ir perveria mane žvilgsniu, dėl kurio man net plaukeliai pasišiaušia.
- Aš tau nebūsiu meilužė!
Sušunka ji. Ak, mažute būsi ir ji, tu būsi viskas man. Draugė, žmona, vaikų motina ir mano mylima meilužė.

- Tu būsi mano žmona.
Šypteliu, kai ji skeptiškai pakelia antakį.

- Pirmą, tu jau ją turi.
Su panieka išspjauna ji žodžius ir iškėlusi ranką užlenkia vieną pirštą.
- Antrą, aš nebūsiu tau antra žmona.
Dar vienas pirštas.
- Trečią, be meilės nesiruošiu tuoktis.
Pirštas.
- Ketvirtą, nebūsiu tavo žaisliukas.
Pirštas.
- Penktą...
Ji užtyla ir matau, kad nežino ką daugiau pasakyti. Gerai dabar mano eilė.

- Pirmą, aš jos neturiu.
Priėjęs prie jos atlenkiu vieną pirštą.
- Antrą, tu būsi mano vienintelė žmona, nes be tavęs nėra ir nebus kitos.
Ji suglumusi žiūri į mane ir žinau, kad nenori patikėti tai ką girdi. Aš jai įrodysiu viską. Atlenkiu pirštą.
- Trečią, žinau, kad mane myli, todėl tai negalioja.
Atlenkiu jos dar vieną pirštą. Ji nervingai nurija seiles. Taip, jaučiu ir žinau, kad dar mane tebemyli...
- Ketvirtą, tu niekada nebuvai man žaislas, tu mano rugiagėlių mergaitė.
Švelniai priduriu ir jos akyse pasirodo ašaros. Paglostau jos skruostą.
- Penktą, aš tave myliu.
Ji papurto galvą.

- Netikiu...
Bet jos balsas užlūžta, o skruostu nusirita ašarą. Aš ją nuvalau.

- Aš tave beprotiškai myliu. Tada kai susitikom ant to žvyrkelio ir aš tave pamačiau kažkas pasikeitė.
Ji vėl papurto galvą. Apglėbiu jos veidą ir mūsų akys susitinka. Akimis bandau prašyti, kad manim tikėtų.
- Aš negalėjau tavęs pamiršti, negalėjau nei miegoti, nei valgyti... Kaip tau atrodo, kodėl tavęs ieškojau? Aš tik užsimerkdavau ir regėdavau tavo nuostabias akis.
Mano pačio balsas dreba, bet man tai nerūpi. Aš noriu tik vieno. Kas ji manim patikėtų.

- O kai išėjau? Kodėl manęs neieškojai?
Ji sukūkčioja ir tai man drąsko širdį.

- Tavęs ieškojo turbūt pusę Finikso vyrų.
Ji susiraukia.
- Bet kadangi tu buvai čia, niekas net neįtarė, be to tavo tėvas sakė, kad daug keliavot, tai buvo misija neįmanoma.
Ji nužvelgia kambaryje esančius žmones ir vėl žvilgteli į mane.

- Nemeluoji?
Virpančiu balsu sušnabžda ji. Po galais, kaip ją įtikinti?

- Ne. Prisiekiu viskuo kas man brangiausia.
Ji atrodo truputį sukrėsta ir pasimetusi. Ji kvėpuoja giliai ir matau kaip jos akys apsiniaukia. Mėšlas!

Vos spėju ją sugauti, kai ji alpsta.

- Šūdas!
Po galais, tokios reakcijos nesitikėjau.

- Kas jai nutiko?
Išsigandęs pribėga Motiejus. Aš susiraukiu. Jis su ja gyvena du metus ir nežino, kad ji alpsta?