Kaip surasti meilę ( Baigta)

38. Saulė

- Nagi, dukra, eime.
Sušunka Motiejus laiptų apačioje. Aš stoviu hole ir bijau leistis žemyn. O Dieve!

- Motiejau, duok jai dar kelias akimirkas...
Švelniai prakalba Meilė ir man suspaudžia širdį.

- Tu gali... Tu gali...
Tyliai sau kartoju ir nedrąsiai leidžiuosi laiptais žemyn pas laukiančius artimuosius. Mano tėvas pamatęs mane plačiai nusišypso ir aš beveik viską pamirštu.

Pagaliau radau tikrus namus. Pagaliau turiu tėvą, kuris mane myli ir brangina. Viešpatie, turiu net močiutę, kuri man beveik kaip mama.

- Pagaliau!
Džiaugsmingai sušunka tėvas ir bando mane apkabinti, bet Meilė įsikiša.

- Nedrįsk! Sugadinsi šukuoseną ir makiažą!
Motiejus pavarto akis, bet nuleidžia rankas ir aš sukikenu.

- Mama.
Lyg pasipiktinęs sumurma, bet akyse šviečia linksmumas.

- Ką? Mes laukėme to dvejus metus. Šiandien jos dvidešimt pirmas gimtadienis. Ji turi atrodyti tobula.
Dabar ir aš pavartau akis, tai pamatęs tėvas net prunkšteli.
- O Dieve! Ar jūs kada suaugsite?!
Apsisukusi patraukia link lauko durų Meilė ir toliau purkštauja, bet žinau, kad ji taip tik slepia nerimą.

Aš taip pat labai jaudinuosi, gal net bijau... Juk praėjo dveji metai kai aš gyvenu šiuose namuose, bet oficialiai tik šiandien jie mane pristatys.

- Vaikeli, žinau, kad labai nerimauji, bet aš būsiu šalia.
Priėjęs paima mano ranką tėvas ir spusteli.
- Atrodai nuostabiai... Visi vaikinai pamęs galvas.
Šelmiskai šypteli, bet man pasirodo tik tos rudos akys. Gabrielius. Net sudrebu.

Negalvok apie jį! Subaru save mintyse ir stengiuosi nusišypsoti. Motiejus lyg nieko nepastebi ir plačiai šypsodamasis veda mane iš namų.

- Pagaliau!
Sušunka Meilė kai mes įlipame į limuziną.
- Nagi, važiuojam!
Jos nerimas man visai nepatinka. Ji meta greitą žvilgsnį į mane ir jos akyse pasirodo baimė.

Mane užlieja šalčio banga. Tik ji žino apie Gabrielių. O Dieve! Turbūt tam pobūvyje bus ir jis... Norėčiau jos paklausti, bet kai tėvas šalia neišdrįstu.

- Damos, gal šampano?
Džiugiai nusiteikęs paklausia Motiejus ir mes su močiute linktelime galvomis.

Manau man praverstų visas butelis...

Kaip nenoriu jo pamatyti! Jis melagis ir apgavikas. Aš dėl jo gerovės išėjau iš namų, bet negalvojau, kad vos tik prabėgs keli mėnesiai ir jis ves. Kai Meilė parodė žurnalą, kuriame buvo jų vestuvių nuotraukos, man sustojo širdis. Maniau mirsiu iš sielvarto.

Jis atėmė mano nekaltybę, manimi naudojosi kaip žaislu... Turbūt prieš vestuves norėjo pasilinksminti.

Jis manęs net neieškojo. Turbūt net apsidžiaugė kai pagaliau pati išėjau iš jo gyvenimo. Aš jo taip nekenčiu!

Ką bandai apgauti? Įgelia vidinis balselis.
Susiverčiu beveik visą taurę šampano vienu įpu. Nesu didelė gėrikė, bet įtampa pasiekia aukščiausią tašką.

- Viskas bus gerai.
Tyliai sukužda Meilė, kai tėtis atsiliepia telefonu ir negirdi beveik mūsų.

- Jis bus?
Ji sučiaupia lūpas ir pasižiūri pro langą. Tada atsidūsta ir linkteli. O varge! Jaučiu kaip pasidaro silpna.

- Viskas bus gerai.
Vėl pakartoja ji ir švelniai šypteli.
- Tu dabar kitokia, matei pasaulio. Rengiesi kitaip, kalbi kitaip. Nesuteik jam progos tavimi vėl pasinaudoti.
Lyg galėčiau, jis juk vedęs...

Rebeka... Ji tikra aukštuomenės dama. Jos veidas, figūra tobula. Plaukai juodi, akys ryškiai žalios. Gailiai atsidūstu. Ji turbūt ir lovoje gera... O Dieve! Negalvok apie juos!