Kaip surasti meilę ( Baigta)

17.Gabrielius

Sėdžiu priimamajame ir laukiu žinių dėl Saulės būklės.

- Šūdas.
Persibraukiu per plaukus rankomis. Kodėl ji turėjo juos pamatyti ir kaip jai protas sušvietė tiek sušnioti jų?! Suprantu, kad visiškai nenutuokė jog tai yra narkotikai, bet kaip tai atsitiko...
- Velnias, prašau, kad tik jai viskas būtų gerai.
Niekada sau neatleisčiau, jeigu jai kas atsitiktų per mane. Prasiveria durys ir matau išeinantį daktarą, iš kart pripuolu prie jo.
- Kaip ji?

- Pone Lionsai, panelės būklė sunki.
Man širdis sustoja plakusi tuo metu.
- Bet stabili, nurimkite. Statome lašines ir leidžiame vaistus, kad organizmas greičiau prasivalytų.

- Ar galiu ją pamatyti?
Tik tai man ir terūpi, noriu ją pamatyti ir įsitikinti, kad jai viskas gerai.

- Manau, kad taip, tik ji dar porą valandų turėtų miegoti, gal...
Iškeliu ranką ir jis sustoja kalbėjęs, ir žiūri į mane laukdamas ką pasakysiu.

- Einu pas ją ir jokiu gal.
Daktaras tik linkteli ir pasitraukia iš kelio. O aš pasileidžiu bėgti link jos palatos. Man nerūpi kaip atrodo tai kvailai. Visi Finikse mus pažįsta ir turbūt kalbos jau pasiekė mano tėvus. Bus tikras mėšlas, tėvas pasius. Gerai tik, kad daktarui nemažai sumokėjau, kad nuslėptų tikrąją priežastį, ligos istorijoje bus įrašas, kad ji apsinuodijo maistu. Kaip banalu ir kuoktu, bet geriau taip nei tikrovė. Nesistebėčiau jei po kokio pusvalandžio prie durų bus ir paparaciai. Tokias istorijas jie medžioja, tik tėvui dažnai mano nesąmones pavyksta užglaistyti labai greitai ir tyliai.

- Ar jums čia galima?
Pasiekia mane sesutės balsas, aš tik atsisuku į ją ir pasižiūriu įprastų mums Lionsams žvilgsniu, o tai yra pasitikinčiu ir viska žinančiu. Ji tik nuleidžia galvą ir kažką sumurmėjusi panašaus į atleiskite pasišalina. Aš atidarau duris ir einu link lovos kurioje guli mano minčių užkariautoja.

- Sveika.
Švelniai sukuždu ir atsisėdu šalia, paimu jos ranką ir pabučiuoju.
- Būk gera, atsibusk ir daugiau taip nebekvailiok, nes ir taip iki beprotybės mažai trūksta.
Atsidūstu ir spoksau į jos veidą, kuris baltas kaip drobė. Tyliai nusikeikiu ir nuleidžiu akis, žvilgsnis užkliūna už kateterio, tik per mane ji čia guli. Ji nieko nenutuokia apie gyvenimą, net nežino kas yra narkotikai, bet dėl kažkokios mistikos sugeba juos pavartoti.
- Šūdas. Kaip tai įmanoma?!
Paglostau jos ranką, ji tokia švelni ir šiltą, tikiuosi jai viskas bus gerai. Staiga atsidaro palatos durys ir matau įeinantį Dantę su gėlių puokšte.

- Sveikas, mama pasakė kas nutiko, ji eina iš proto.
Pavarto jis akis.
- Kaip ji?
Jis linkteli link Saulės. Mane nustebino jo pasikeitusi reakcija, lyg jam ištikrųjų rūpėtų jos būklė.

- Gali perduoti mamai, kad Saulei bus viskas gerai.
Pasakau nelabai užtikrintai, nes manę neramina jos odos spalva ir kad ji vis neprabunda.

- Gerai senuk, perduosiu jai.
Jis padeda gėlės ant spintelės šalia lovos ir įsispokso į Saulę. Stebiu jį ir man nepatinka kaip jis ją nužiūrinėja.

- Gal gana spoksot?!
Užriaumoju ir šiek tiek pasigailiu, nenoriu prižadinti jos. Jis tik žvilgteli į mane ir vėl grįžta prie Saulės. Aš net suurzgiu.

- Ramiau Lionsai. Nesinervuok, ji tik tavo.
Jis pusę lūpos šypteli. Tada nužiūri mane.
- Atrodai šūdinai.
Man net niežti delnus jam tvoti. Jis supranta, kad mane erzina, todėl nusišypso ir iškelia rankas į viršų.
- Už tiesą nepykstama juk.
Tada nusijuokia. Jaučiu kaip venose kraujas užverda.

- Senai nosis buvo lūžusi idiote?!
Pro sukąstus dantis iškošiu.
- Jei čia negulėtų ji, tai parodyčiau, kaip atrodo žmogus šūdinai.
Jis tik vėl nusijuokia. Dieve, kaip jo kartais nekenčiu. Pasitrina nosį ir įžūliai atremia mano žudantį žvilgsnį.

- Dar nesugijo po praeito karto, gal atsisakysiu tavo kumščių.
Atsitraukia nuo lovos per porą žingsnių.
- Sakiau, kad ją myli ir dabar tik dar kart įsitikanau. Žmogau, neatsimenu, kada taip dar gyniai kokį nors žmogų.
Pasikeičia jo žvilgsnis į susirūpinusio.
- Žinau, kad mano žodžiai nieko nepakeis, bet tu supranti, kad jos vietą ne su tavim?
Jis atskleidžia mano širdies žaizdą. Aš nieko neatsakau, tik nuleidžiu žvilgsnį į Saulę ir linkteliu. Jis mane supranta, jis žino, kad negaliu jos įsileisti į savo pasaulį. Jis juodas ir siaubingas, pertamsus jos tyrai sielai.

Taip abu prabūname kelias dešimtis minučių, kol Dantė pasišalina pranešti Almai apie Saulės būklę. Jis prižada atvažiuoti vėliau pažiūrėti kaip sekasi sveikti mėlynaakiai. Aš padedu galvą ant lovos krašto ir monotoniškas pypsėjimas skleidžiamas aparatų pradeda migdyti. Žinojimas, kad ji čia šalia ir jos gyvybei negresia pavojus, mane ramina ir net nepajuntu, kaip užsnustu...

- Kur aš?!
Sušunka Saulė, taip mane išgąsdindama. Aš puolu ją raminti.

- Ššš... Tu ligoninėje. Viskas gerai.
Pradedu glostyti jos plaukus, ji žvelgia dar šiek tiek išsigandusi, bet greit atsigauna ir puola mane apsikabinti.

- Aš labai bijau. Kodėl aš čia?
Ji pradeda verkti ir mane tai neramina. Atplėšiu ją nuo savęs ir apžiūriu jos akis, jos vėl normaliai atrodo, todėl nusiraminu.

- Nieko nebijok, aš čia su tavim.
Vėl prisitraukiu ją atgal į savo glėbį.

- Auuč...
Ji atsitraukia ir pasižiūri į kateterį.
- Kas tai?
Jos balsas iš baimės pradeda drebėti.

- Nurimk mažute, viskas gerai, tai kateteris. Per jį tau leidžia vaistus, taip reikia.
Ji pakelia akis į mane ir matau, kad bando įsitikinti, kad jai nemeluoju, tada lyg nurimsta ir vėl apžiūrinėja savo ranką kur yra kateteris.

- O jis tikrai būtinas?
Aš linkteliu.
- Gerai tada.
Ji susiraukia ir mano širdis lyg permuša ritmą, šūdas, nejau tikrai ją įsimylėjau?!
- O kodėl aš čia?

- Perdozavai narkotikų.
Švelniai sukuždu, o ji tik dar labiau susiraukia.
- Tie balti milteliai buvo narkotikai, kurių negalima vartoti, o tu jų per daug priuostei.
Bandau jai paaiškinti.

- Jei jų negalima vartoti, tai kodėl juos turėjai ir kodėl norėjai atimti iš manęs?
Piktai sumurma. Mėšlas. Galvok Gabrieliau...

- Hmmm... Nes matai kaip išėjo, nenorėjau, kad juos liestum, matai kur papuoliai...
Bandau velti kažką, nenoriu, kad ji žinotų apie juos dar daugiau ir kaip man jų kartais reikia.
- Kaip pati jautiesi? Neskauda galvos? Nesvaigsta? Nemirga akyse?
Apipilu ją klausimais ir taip bandau pakeisti temą.

- Jaučiuosi gerai, gal tik truputį miego noriu.
Nusižiovauja ir atsigula atgal į patalus. Apžiūrinėja palatą, paskui žvilgsnis užkliūna už manęs, ji stebi mane įdėmiai. - O kaip tu?
Nebūtų Saulė, jei nerūpėtų kiti labiau nei ji pati.

- Man viskas gerai, tik labai nerimavau dėl tavęs. Išgąsdinai mane. Daugiau taip nedaryk. Prašau.
Turbūt pirmą kart kažko prašau, bet dėl jos atsiklaupčiau net ir ant kelių. Velnias, kaip ji mane keičia, su ja būdamas negaliu blaiviai mąstyti. Nes dažniausiai noriu tik jos, net ir dabar gulėdama palatoje ji mane traukia, jaučiuosi kaip koks nesveikas mazohistas.

- Dėl tavęs viską padaryčiau, tau net prašyti nereikia.
Nusišypso savo tobulai gražia šypsena. Šūdas. Man tikrai bus galas. Reikia kažkaip užbaigti visus ryšius su ja, nes kiekviena dieną bus sunkiau ir sunkiau...

- Tai dabar norėčiau, kad pailsėtum, pamiegok dar.
Pabučiuoju jai į kaktą. Ji apsikabina mano kaklą ir prisitraukia prie lūpų. O aš esu beviltiškas ir pats negaliu jos nepabučiuoti į lūpas, kurios taip mane vilioja kiekvieną suknistą minutę. Abu pasinėriame į malonumų vandenyną ir negalime atsiplėšti vienas nuo kito, šis bučinys veda mane į dar vieną beprotybę iš kurios toks mėšlo gabalas kaip aš negaliu išsikapanoti, bet jei atvirai tai ir nenoriu. Neįsivaizduoju kaip reiks ją paleisti ir gyventi be jos, be jos kūno ir kvapo, be jos lūpų ir tu svaiginančių akių. Viešpatie, suteik man stiprybės, nes manyje tūnantis demonas negalės jos taip lengvai paleisti...
- Šūdas, ką man su tavim daryti...
Sušnabždu mums atsiskyrus įkvėpti oro. Taip abu suglaudia kaktas bandome stabilizuoti kvėpavimas...

- Ką visai tai reiškia?!