Kaip surasti meilę ( Baigta)

22.Saulė

Prabundu jau kai saulė senai pakilusi į dangų. Ieškau lovoje Gabrieliaus, tačiau jau ir patalai atšalę. Tikiuosi nebus vėl dingęs trim dienom, nes išprotėsiu.

Dar pasivarčiusi lovoje nusprendžiu atsikelti ir eiti pavalgyti. Tas ligoninės maistas tikrai bjaurus. Bet jei atvirai tai labai tikiuosi, kad sutiksiu Gabrielių. Po vakar nakties man labai neramu, kai pasakiau apie vaikus, pasikeitė iškart jo elgesys, tarsi supyko, atšalo.

- Nesuprantu kodėl... Jis juk ir taip žinojo tikrai apie tai. Reikia paklausti Almos, ji viską visada žino.
Taip beprotiškai pasiilgau jos maisto, už jos bandeles su cinamonu galėčiau nužudyti ką nors.
- Net seilės bėga...
Greit apsirengiu chalatą ir patraukiu į virtuvę. Ten jau sukiojasi Alma. Pamačiusi mane nusišypso.

- Sveikutė, kaip mano mieloji šiandien laikosi?
Priėjusi apsikabina, aš taip pat ją stipriai apsikabinu. Kaip gera jos glėbyje. Ji tarsi man kaip mama, kurios deja niekada nepažinojau.

- Labas rytas Alma. Jaučiuosi išbadėjusi.
Abi sukikename.
- Labai pasiilgau jūsų maisto.
Ji tik numoja ranka.

- Ačiū, kaip tik iškepiau bandelių.
Nusišypsojusi nueina iki orkaitės, iš jos ištraukia Dievo palaimintas bandeles ir po visą virtuve pasklinda cinamono kvapas, dėl kurio mano pilvas suurzgia. Aš nuraustu, o Alma nusijuokia.
- Tuoj arbatos užplikysiu.
Aš ją sustabdau ir pati padarau arbatos, kol ji dėlioja bandeles į lėkštutes. Atsisedame ir pradedame kalbėti apie visokius dalykus, kokie maži išdykę buvo Gabrielius su Dante. Prisijuokiu, kad net pilvą skauda, ji pasakoja, kaip jie sudaužė langus su kamuoliu, kaip pavogė kaimynų dviračius, kaip sudaužė tėvų automobilį ir dar daug visokių kvailysčių. Negaliu patikėti, kad jie dar gyvi. Tačiau Almos pasakojimas palengvai sukelia liūdesį, dėl savo skurdžios vaikystės. Turėjau tik kačiuką, kuris pasimirė, kai buvau penkiolikos. Tada visada būdavau beveik viena. Alma tai pastebi ir užtyla.
- Prisimeni savo vaikystę?
Kartais baugu kai ji skaito mintis. Aš tik linkteliu. Ji susimąsto, nukreipia žvilgsnį į tolį ir tyli.

- Aš jos beveik neturėjau, sėdėdavau namie beveik visada, daug nerdavau. Tėvas liepė daug rašyti, todėl mano rašysena nepriekaištinga.
Nusijuokiu gailiu juoku, Alma paima už rankos.

- Su savo vaikais galėsi viską iš naujo patirti.
Aš suklūstu ir atsimenu vakar vakarą.

- Alma, na mes vakar vėl tai darėme.
Nuleidžiu akis į grindis, kažkaip gėda, bet ji man beveik kaip mama, o ko daugiau galėčiau paklausti. Pradedu kramtyti lūpą, nežinau, kaip suformuluoti klausimą.
- Na aš jam pasakiau apie vaikus ir jis lyg užpyko, bet nesuprantu kodėl.
Iš padilbių pažiūriu į ją, o ji tik susiraukia.

- Užmušiu aš jį. Jei tai apie ką galvoju tiesa, tai jam kailį reikia nudirsiu.
Pro sukąstus dantis iškošia.

- Ką turit omeny?
Nedrąsiai sukuždu. Ji atsidūsta.

- Na mylintis ir norint neturėti dar vaikų, reikia saugotis.
Ji supratingai ir kantriai man viską paaiškina, kaip reikia saugotis ir t.t.
- Juk nesantuokoje nenorėtum turėti vaikų?
Jau dabar ji kiek nedrąsiai paklausia.

- Oj, tikrai ne dar.
Kad būtų tikriau dar ir papurtau galvą.
- Aš dėl savo gyvenimo dar nieko nežinau.
Ji palinksi galvą.
- Bet jei atvirai tai norėčiau ateityje būti mama.
Abi nusišypsom viena kitai.
- Ir norėčiau, kad tėvas būtų Gabrielius.
Nusuku žvilgsnį ir atsidūstu.
- Tik bijau, kad jis vis dar nori manę palikti. Jis kaip apsėstas minties, kad sutvarkys mano gyvenimą ir mane paliks.
Jaučiu kaip pradeda kauptis ašaros.

- Nereikia ašarų saulės spindulėli.
Priėjusi prie manęs apsikabina mane.
- Jis kaip ir tu jaučia tau labai stiprius jausmus. Jau tau sakiau, kad manau jog jūs vienas kitą mylite iki beprotybės. Bet...
Ji atsitraukia, nuvalo mano jau ašarotus skruostus.
- Bet jis mano, kad tu pražūsi jo pasaulyje. Jis žino, kad šalia jo turi būti tvirta ir nepalaužiama moteris, bet jis mano, kad tu esi per jauna ir per naivi jo pasauliui.
Atsidūsta.
- Manau dėl to kalta jo motina.
Su panieka išpjauna paskutinį žodį.

- Kodėl taip sakote? Aš ją mačiau vakar, ji man atrodė labai graži ir savimi pasitikinti moteris.
Alma tik susiraukia.

- Tu nepažįsti beveik pasaulio.
Paglosto mano plaukus.
- Aš tau papasakosiu vieną meilės istoriją.
Aš linkteliu, ji atsisėda vėl ant kėdės.
- Kai Gabrieliaus tėvai buvo jauni, jie vienas kitą įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Gabrieliaus tėvas buvo dar tik pradedantis statyti savo imperiją, todėl buvo ambicingas ir reiklus, bet labai pamilo ir jie greitai susituokė. Iš pradžių viskas buvo gerai, abu skraidė lyg ant sparnų, buvo kai kada net pavydu į juos žiūrėti. Negalėjo vienas nuo kito rankų atitraukti.
Nusijuokia ir pasižiūri į mane.
- Panašiai kaip judu su Gabrieliumi.
Nusišypso, o aš šiek tiek nuraustu.
- Bet tada...
Ji nutyla, akyse atsispindi liūdesys.
- Viskas pasikeitė, praėjus beveik trim metam po vestuvių jie atšalo. Prasidėjo kivirčai, ponas Lionsas pradėjo negrįžti naktim ir jų gyvenimas drauge sugriuvo lyg kortų namelis.
Jos balse girdžiu netgi skausmą.
- Manau ji specialiai pastojo, kad tik jis jos nepaliktų. Vargšas Gabrielius.
Nurieda ašarą jos skruostu.

- Kodėl?
Sukuždu, bijau, kad ji nustos kalbėjusi.

- Jo niekas nelaukė ir nenorėjo.
Pradeda verkti. Negali būti, kaip galima nelaukti ir nemylėti savo vaiko?
- Gabrieliaus tėvas, Adamas, nebepaliko jo motinos, tačiau tai neišgelbėjo jų santykių. Jie nutolo vienas nuo kito, manau, ponas Adamas, poniai buvo neištikimas. O tai palaužė ponios Lionsios širdį.
Ji paima mano ranką.
- Aš to Gabrieliui nepasakojau, nenoriu, kad jis nekęstu dar labiau savo tėvų. Prižadėk, jam nieko nesakyti.
Viltingai laukia mano atsakymo.

- Prižadu.
Nors širdis nenori sutikti, nenoriu nieko slėpti nuo Gabrieliaus.

- Ji buvo labai panaši į tave.
Aš susiraukiu. Kas?
- Gabrieliaus motina, Kamila.

- Juokaujat, ji tokia graži ir protinga.
Netikiu, kad ji kažkada buvo panaši į mane.

- Taip, ji buvo naivi ir tyra kaip tu. Jos siela buvo nesutepta kaip tavo. Manau jos širdį nužudė per didelė meilė vyrui.
Ji atsistoja ir pažvelgia pro langus į dar vis bundantį Finiksą.
- Štai kodėl Gabrielius bijo jausmų tau. Jis nenoriu, kad virstum tokia kaip jo motina.
Pagaliau man viskas aišku, jis nenori manęs palikti, bet jam atrodo, kad aš palūšiu jo pasaulyje.

- Bet aš juk nesu jo motina, mums gali ir pavykti.
Alma liūdnai nusijuokia.

- Aš tai žinau.
Atsidūsta.
- Bet jis tuo netiki.
Jau kiek pyktelėjusi prideda.
- Ir jo gyvenimas tikrai nėra lengvas. Jo tėvai jo nenorėjo, bet dabar iš jo tikimasi tinkamo elgesio ir kad jis viena diena suaugs.
Ji liūdnai žvilgteli į mane ir sukužda.
- Jis yra pažadėtas kitai, dėl verslo.

- Kitai?
Sumikčioju.
- Jis tai žino?
Sudrebu. Ji tik linkteli. O aš jaučiu kaip pradeda kauptis ašaros. Yra kita. Kita.

- Mieloji neverk, jis jos nemyli.
Puola raminti mane, tačiau mano pasaulis dūžta į mažus gabalėlius. Jis skirtas kitai, mes negalime būti kartu. Jaučiu, kaip ašaros rieda skruostais ir nebegaliu sustoti. Matau, kad Alma kažką sako, bet aš jos nebegirdžiu. Štai kodėl jis mane vis bando palikti, aš jam nereikalinga, jis turi kitą moterį. Kodėl man tada padėjo? Kam išgelbėjo? Kodėl mylėjomės? Viešpatie, tikiuosi nebūsiu nėščia. Mane pradeda purtyti Alma.
- Negąsdink manęs. Būk gera susiimk.
Aš pradedu kvėpuoti ritmingiau, bandau sulaikyti ašaras.

- Aš jam nereikalinga, jis mane tikrai paliks.
Sumurmu. Alma prisitraukia mane į glėbį.

- Ir kam aš tau pasakiau...
Suburba.
- Klausyk, pamiršk apie tą kitą. Jis su ja nenori tuoktis, jis jos net nematęs.
Ji dar kokias penkias minutes mane ramina, kol baigiu verkti, nors širdis vistiek voliojasi čia kažkur ant grindų.
- Na geriau? Nesisielok taip. Juk sakiau, jis jos net nematęs.

- Nuo to nelengvau...
Sukuždu sau po nosim.

- Ką sakei?

- Viskas gerai.
Pameluoju, ji palieka mane vieną sėdėti, o pati pradeda tvarkytis. Na ir rytas šiandien, ir apskritai visas mano gyvenimas sutikus Gabrielių.
- O kur Gabrielius?

- Jis dar anksti ryte kažkur išdūmė. Nieko man nesakė.
Atsako Alma ir apsisukusi išeina iš virtuvės. Lieku viena... Bet jaučiu, kad esu viena netik čia, o visam pasaulyje.

- Nebeturiu nieko...
Suaimanuoju.

- Turi...