Kaip surasti meilę ( Baigta)

45. Gabrielius

Matau iš akių, kad nei Saulė nei Meilė nepritaria šiai minčiai.

- Ne, sūnau, nereikia...
Vos girdimai sušnabžda Saulės senelė.

- Mama, aš ir to nenoriu, bet Adamas nesustos, kol savo nepasieks.
Lyg pavargęs sumurma Motiejus ir atsisėdęs šalia jos ją apkabina.

Žvilgteliu į Saulę, kuri atrodo ištikta šoko. Po galais, tikiuosi vėl neapalps. Nors mintis vėl ją nusinešti į viršų skamba visai neblogai. Nebūk asilas!

- Tau viskas gerai?
Saulė pakelia akis į mane ir matau, kad tuoj verks. Velnias.
- Mažute, nereikia...
Pripuolu prie jos ir tvirtai apkabinu. Ji savo gležnom rankomis mane taip pat apkabina.

- Bet jis tavo tėvas...
Pradeda ji mikčioti.
- Kodėl jis taip daro? Nesuprantu...
Sukužda įsikniaubusi man į krūtinę.

- Nes jis manęs nekenčia...
Keista, bet šie žodžiai manęs visai nebeskaudina. Dabar kai laikau ją apkabinęs ir užuodžiu jos kvapą, žinau, kad tik dėl jos verta gyventi ir kovoti.

- Ak, Gabrieliau...
Iš jos ištrūksta kūkčiojimas ir man suspaudžia širdį. Tai mano rugiagėlių mergaitė, nors prieš akimirka ji svaidėsi žaibais, tačiau jos tyra siela ir gera širdis užjaučia visus.
- Alma pasakojo tavo tėvų istoriją...
Aš truputį atšliju nuo jos.

- Kokią istoriją?
Švelniai paklausiu ir bandau nušluostyti jos skruostus, kuriais bėga ašaros.

- Tavo tėvas turbūt tavęs nekenčia, nes kaltina tave, kad jam reikėjo likti su tavo motina.
Aš susiraukiu. Šito man Alma nepasakojo.

- Tęsk.
Paraginu ją. Ji pasikūkčiodama atpasakoja ką jai buvo sakiusi Alma. Velniai rautų dabar viskas įgauna prasmę.

Jis manęs nenorėjo. Štai dėl ko viskas.

- Man labai gaila Gabrieliau...
Išblaško mintis švelnus Meilės balsas.

- Viskas gerai.
Vienam buvau įrankis, kad išlaikytų vyrą, o kitam, kad turėtų ko nekęsti. Mėšlas.

- Mes abu vienodi ir mano motina siekė to paties...
Tyliai sukužda Saulė, jos liūdesys priverčia pamiršti viską apie save.

- Mažute, bet tu turi tave mylintį tėvą ir senelę.
Ji sukūkčioja.

- Kaip tu Almą ir Dantę.
Ji ir vėl mane bando guosti.
- Ir mane.
Tyliai sukužda, bet nuo jos žodžių mano širdis suspurda.

- Tekėsi už manęs?
Mano kūnas įsitempia ir laukiu jos atsakymo.

- Kas čia dabar?!
Sušunka Meilė ir mes su Saule kruptelim.
- Mano anūkė nusipelno tinkamų piršlybų.
Jos piktos akys svaidosi žaibais į mane. Po galais. Saulė sukikena, bet nurausta. Velnias, Gabi, ji tikrai verta papildomų pastangų! Bet mus laikas spaudžia...

Man šauna nuostabi mintis. Šypteli ir mirkteliu Meilei, kurios žvilgsnis pasikeičia ir jos lūpų kamputis sutrūkčioja.

Ji supranta, kad kažką sugalvojau.

- Vaikeli, gal gali atnešti man vaistus.
Saulė prisimerkusi pasižiūri į senelę, bet linkteli ir išeina.
- Klausau.
Vos tik Saulė uždaro durys eina prie reikalo Meilė. Aš vėl šypteliu.

- Kaip visada nekantrauji.
Subamba Motiejus, bet matau, kad ne piktai, pačio akys keistai žiba.
- Ką sugalvojai?
Atsainiai paklausia, bet manęs neapgaus jo ramus tonas.

- Kolkas pasakysiu tik tiek, kad aprenkit ją baltai ir pristatykit į mano nurodytą vietą.
Meilė pavarto akis.

- Tu mums nieko nesakysi?
Papurtau galvą. Ji patempia lūpą kaip vaikas, todėl nesusivaldęs nusijuokiu.
- Ar galima mano metuosi taip su manim elgtis?
Gailiai atsidūsta, bet manęs ji neapkvailins, jaučiu jos sveikatos pavydėti galim net mes.