Kaip surasti meilę ( Baigta)

30.Saulė

Kaip jam viską paaiškinti? Pati dar negaliu tuo patikėti... Tai gyvenimo pats didžiausias pokštas. Susikaupk. Žiūriu į jo rudas akis, kuriose matau nekantrumą ir nervingumą. Nusuku žvilgsnį ir pasižiūriu pro langą.

- Aš sutikau moterį...
Dieve, kaip sunku. Atsidūstu. Dabar jis galės manimi atsikratyti. Gal nesakyti nieko? Dar nenoriu jo paleisti.

- Tu sutikai kažkokią moterį? Tai?
Atsisuku į jį, jis pešteli savo plaukus. Jau gerai jį pažįstu, tai nervingumo ženklas.
- Šūdas, neturiu tiek kantrybės.
Susierzinęs jis nueina iki baro ir vėl prisipila gerti. Nebestabdau, gal ir pačiai reikėtų išgerti.

- Ji vardu Milda.
Nutylu, varge, kaip tai sunku...

- Man tai kažką turėtų sakyt?
Jau nebesivaldantis suriaumoja Gabrielius.
- Eik prie esmės. Nekankink manęs.
Jau kiek švelniau priduria. Aš sukaupiu visą drąsą. Kas bus tas...

- Mano motinos vardas buvo taip pat Milda.
Sulaikau kvapą, jis tik raukosi žiūrėdamas į mane, tačiau akyse matau kaip susierzinimą pakeičia suvokimas.
- Gabrieliau, aš sutikau savo motiną.
Jis apstulbęs stovi ir jau lyg prasižioja kažką sakyti, tačiau vėl užsičiaupia, papurto galvą ir vėl užsiverčia stiklą alkoholio.

- Šūdas.
Tyliau toliau keikiasi, o aš tik stoviu ir laukiu kada jis atsisuks į mane.

- Juk tai gerai.
Kiek nedrąsiai pratariu. Jis nusijuokia, bet tas juokas nenuoširdus. Sarkastiškas. Pati turėčiau be galo būti laiminga, kad nebūsiu viena šiame pasaulyje. Kad atsirado mano motina. Po šitiek melo metų ir visko kas nutiko blogo, atrodo paršviesėja viskas aplinkui. Tačiau... Man nebereikės Gabrieliaus pagalbos. Jis galės manim atsikratyti ir gyventi savo gyvenimą.
- Galėsi manimi nebesirūpinti.
Jis taip susiraukia, lyg būtų suvalgęs citriną.
- Nebūsiu tau našta.
Sukuždu, jaučiu kaip gerklėje įstrigęs gumulas, akyse pradeda kauptis ašaros. Vėl apsiverksiu jo akivaizdoje. Nusuku žvilgsnį ir įsispoksau pro langą, tačiau Gabrielius taip staigiai atsiduria prie manęs ir gana skaudžiai atsuka į save. Jo akyse matau tokį pyktį, kad net šiek tiek išsigąstu. Tai pamatęs jis kiek atleidžia savo gniaužtus.

- Tu man niekada, girdi niekada nebuvau ir nebūsi našta. Girdi?! Niekada!
Pro sukąstus dantis iškošia jis.

Ir tada įsisiurbia į mano lūpas kaip koks beprotis. Šis bučinys nepanašus į prieš tai buvusius, jis piktas ir savininkiškas, be meilės ar švelnumo. Jis kaip grobuonis, bandantis iščiulpti iš manęs visą gyvastį. Pajuntu burnoje kraujo skonį ir aikteliu. Tai Gabrielių grąžina į realybę ir jis nuo manęs atsitraukia.

- Viešpatie, atleisk man.
Sukužda ir parklumpa ant kelių, apsikabina mano kojas ir priglaudžia galvą prie pilvo.
- Aš gyvulys...
Beveik negirdžiu ką toliau sako, nes jo tolimesnius žodžius sugeria drabužiai į kuriuos jis įsikniaubia.

- Aš nepykstu, viskas gerai.
Suprantu, kad jo grubumas buvo iš beviltiškumo, tyčia jis manęs niekada nesužalotų, bent jau fiziškai. Pabandau pakelti jo galvą, kad matyčiau jo akis.
- Nagi, kelkis...
Sukuždu ir jis po truputį atsistoja, apsikabina mane ir laiko savo šiltame glėbyje. Dieve, kaip norėčiau likti jame amžinai. Atiduočiau beveik viską, kad tik likčiau jo gyvenime, kad būčiau jam pati svarbiausia ir mylimiausia.

Bet vidinis balsas kužda, kas jis pažadėtas kitai... Kad jo tėvai laiko mane kažkokia šliundra, kaip jie patys sakė...

Skaudančia širdimi bandau ištrūkti iš jo glėbio ir jis mane paleidžia. Vengiu jo akių, nes nebenoriu vėl apsiverkti. Girdžiu kaip jis sugriežia dantimis ir tai patraukia mano dėmesį, todėl nedrąsiai trumpai žvilgteliu į jį. Jis atrodo piktas kaip visada, bet akyse liepsnoja dar kažkoks jausmas, kurio negaliu suprasti.