Kaip surasti meilę ( Baigta)

51. Gabrielius

Prabundu ir jaučiu, kad viską dar vis skauda. Mėšlas. Bandau pajudinti ranką, bet kažkas ją laiko. Vargais negalais pasuku galvą ir matau, kaip ant lovos krašto padėjusi galvą miega mano rugiagėlių mergaitė ir tvirtai laiko mano ranką.

Tyliai ją stebiu, nes žinau, kad ji prie manęs budėjo visą naktį. Po galais, prisimenu lyg per rūką, kad mane ištiko šokas turbūt nuo temperatūros, bet jiems budint prie manęs, pavyko kažkaip tai sustabdyti ir sumažinti temperatūrą.

Krypteliu galvą kai kažkas atidaro duris ir pridėjęs pirštą prie lūpų paprašau, kad tylėtų.

- Sveikas.
Tyliai sumurma Dantė.
- Kodėl ji čia? Juk atnešė jai lovą...
Jis susiraukęs žiūri tai į ją tai į mane.

Papasakoju jam apie nakties įvykius ir jis dar labiau susiraukia.

- Turbūt prašiau jos, kad manęs nepaliktų, todėl ji čia ir užmigo.
Jaučiuosi sumautai, ji ir taip daug patyrė, o čia aš su savo kliedesiais.

- Jūs abu daug išgyvenot...
Aš tik linkteliu.
- Greit ateis mano motina, ji atneša savo firminius valgius.
Jis pavarto akis, o man net seilės susikaupia, pagalvojus apie jos bandeles su cinamonu... Jis lyg perskaitęs mano mintis tyliai nusijuokia ir išeina.

Po kelių akimirkų kaip ir žadėjo Dantė ateina Alma. Jos akyse pasirodo ašaros pamačius mane gulintį lovoje, bet kai pamato gulinčia šalia manęs Saulė, viską pamiršta ir nusišypso.

- Pagaliau...
Ji sumurma ir padeda krepšį gale lovos. Mane pasiekia tas nuostabus cinamono kvapas. Užsimerkęs mintyse net sudejuoju.

Deja ne aš vienas, nes tik atsimerkiu ir matau plačiai atmerktas Saulės akis.

- Aš turbūt dar sapnuoju...
Ji sudejuoja ir tas garsas nukeliauja iki mano tarpkojo. Velnias.
- Užuodžiu tas nuostabias Almos bandeles.
Nuo jos tembro net plaukeliai pasišiaušia.

- Tu nesapnuoji.
Sumurma Alma ir Saulė aiktelėjusi atsistoja.
- Atleisk, nenorėjau išgąsdinti.
Jos abi vienai kitai nusišypso ir apsikabina.

- Viskas gerai.
Ji sumurma ir nukreipia ilgesingą žvilgsnį į Almos atnešta krepšį.

- Bandelės mano.
Suriaumoju ir ji žvilgteli į mane savo nuostabiomis akis. Mėšlas. Aš žuvęs. Atsidūstu ir sudejuoju. Taip bus visada? Jai užteks tik mesti tokį šuniuko žvilgsnį ir aš jau po jos kojomis...

- Užteks abiems.
Nusijuokia Alma ir išima iš savo krepšio kelis termosus ir didelė pintinę bandelių.

Akies krašteliu matau, kaip sublizga mano deivės akys ir aš šypteliu. Ji pamačiusi mano žvilgsnį nurausta ir nusisuka. Dieve, kaip ją myliu...

- Tavo bandelių kvapas tuoj atvilios visą pulką gerbėjų.
Sumurma užėjęs Dantė. Jis bando paimti vieną bandelę ir gauna pliaukštelėjimą per rankas.
- Kas?!
Surinka jis ir susiraukęs žiūri į savo motiną.

- Čia ne tau, namie visą tuziną suvalgei.
Jis sučiaupia lūpas kaip mažas vaikas ir atsisėda ant sofos.

- Šiaip tai tu mano mama ir turėtum rūpintis mano gerovę.
Nuo jo žodžių Alma tik pavarto akis ir nekreipdama dėmesio į Dantę išdalina mums su Saule bandeles.

- Ką gersit? Atnešiau arbatos ir kavos...
Sumurma ji, bet tuo metu vėl prasiveria durys ir įeina gydytojas.

- Sveiki visi, bet turiu blogų žinių.
Mano širdis praleidžia kelis dūžius. Nejau Meilei kas? Jaučiu kaip šalia manęs sudreba Saulė.
- Jums negalima valgyti dar parą laiko.
Jis atsiprašomai šypteli ir aš norėčiau jį dabar pasmaugti.