Kaip surasti meilę ( Baigta)

48. Saulė

Dieve, kam aš pasakiau jam tai?! Žvilgteliu į senelę, kuri tik papurto galvą.

- Niekada nemokėjai meluoti.
Irzliai sumurma, bet akyse šviečia švelnumas.
- Jo mūsų pasaulyje trūksta.
Giliai atsidūsta.

- Ko trūksta?
Vis bandau sulaikyti ašaras, kurios grasina prasiveržti nuo to momento kai mus čia atvežė.

- Tyrumo.
Ji prisėda šalia manęs ant betoninių laiptų.
- Tu augai su psichopatu, bet bent buvai apsaugota nuo šiuolaikinio pasaulio, kuriame pilna melo ir vaidmainystės. Visi aplink vieni kitus mulkina ir nejaučia sąžinės graužaties.
Nuo jos tono ir pasakytų žodžių įsitempia šalia stovintis Gabrieliaus tėvas.

- Aš nekaltas, kad tavo vyras buvo kvailas.
Susinepatoginęs pro sukąstus dantis iškošia jis. Senelė su panieka jį nužvelgia, bet nieko jam neatsako.

- Kas dabar bus?
Tyliai sukuždu, bet išgirsta ir Adamas.

- Jei gerai jį pažįstu, tai dabar renka žmonės ir atvyks tavęs vaduoti, tik jis nežino kur tu, tai užtruks ir jis vėl paskambins.
Jis išsišiepęs apsidairo.
- Čia jis mūsų neras, net daug žmonių neturiu, kelis apsauginius prie durų.
Jis atrodo toks savimi patenkintas ir pasitiki, kad net koktu žiūrėti. Senelė nusijuokia ir Adamas žvilgteli į ją.
- Kas?
Kiek sutrikęs sumurma.

- Tu tikrai idiotas.
Nuo Meilės žodžių jis net paraudonuoja.

- Tavo vyras toks buvo, o ne aš.
Sugriežia dantimis jis, bet senelės akys žiba ir man pasidaro neramu. Ką ji žino?

Bet mus pertraukia šūvio garsas ir senelė atsistoja.

- Pats laikas.
Lyg nuobodžiaujanti sumurma, o Gabrieliaus tėvas sutrikęs vis dairosi, tada iš užnugaros išsitraukia ginklą. Aš aikteliu ir pati atsistoju.
- Tavo vyrai visai kvaili, beja kaip ir tu.
Jis susiraukęs žiūri ir kaip ir aš nieko nesupranta. Tada senelė pavarto akis ir pakelia ranką, ant kurios gražiai spindi laikrodis.
- Jame yra sekiklis.
Ji nusijuokia, kai Adamas išbalęs išpūčia akis.
- Taip, brangusis...
Su pasibjaurėjimu išpjauna ji žodžius.
- Tavo galas jau arti.
Dar nesu mačiusi senelės tokios pagiežingos.

- Bet... Bet...
Sumikčioja Adamas. Jis desperatiškai dairosi ir pats supranta, kad pakliuvo į spąstus. Tada meta žvilgsnį į mane ir man suspaudžia krūtinę. Jo akyse atsiranda pyktis ir mano kojos pasidaro kaip drebučiai.

Jis artėja prie manęs, o aš stoviu kaip stirna išgąsdinta šviesos ir negaliu pajudėti. Senelė bando užstoti jam kelią, bet jis ją pastumia ir šioji nukrenta.

- Ne!
Suklykiu atitokusi ir noriu padėti jai, bet Adamas įremia ginklą man į galvą ir aš sustingstu.

- Ne!
Surinka Meilė ir bando atsistoti, bet Adamas atsistoja man už nugaros ir laiko ginklą prie smilkinio. Dieve, jis manimi naudosis kaip skydu. Jaučiu kaip visas kūnas pradeda drebėti.
- Paleisk ją!
Ji atsistoja ir žengia vieną žingsnį.

- Stok, nes ištaškysiu jos smegenis čia pat.
Jo balsas tvirtas, bet akies krašteliu matau kaip rankos truputį dreba.

Meilė sustoja kaip įkirsta ir žiūri paklaikusiomis akimis. Tada pamatau juos. Iš po kampo išnyra Gabrielius, mano tėvas ir Dantė. Jie visi laiko ginklus rankose, bet pamatę visą situaciją nuleidžia juos.

- Paleisk ją ir gal mirsi greita ir neskausminga mirtimi.
Lediniu balsu pasako Gabrielius. Adamas įsitempia, bet lieka stovėti kaip stovėjęs.

Gabrielius nukreipia akis į mane ir matau, kaip jose atsiranda švelnumas, bet tik trumpai. Jis vėl pasižiūri į tėvą ir stipriai sukanda žandikaulį.