Kaip surasti meilę ( Baigta)

53. Gabrielius

- Gal gana to dramatizmo?
Pro sukąstus dantis iškošiu. Ji pakelia akis į mane ir matau, kaip jose žaidžia pyktis ir pagieža.

- Kaip tu taip galėjai?
Ji vis verkšlena ir gieda tą pačią melodiją. Aš sudejuoju.

Nereikėjo jos čia kviesti. Ir ką aš sau galvojau?! Guliu prakeiktoj lovoje ir negaliu jos pats atsikratyti. Velniai rautų tą mano sušiktą optimizmą, kad viskas greit baigsis.

- Klausyk, tarp mūsų nieko nebuvo. Pati žinai, kad tarp mūsų jokios meilės taip pat nebuvo. Nesuprantu, kodėl taip reaguoji...
Sumurmu ir ji dar labiau pradeda verkti. Man šito cirko jos jau gana.
- Viskas, gali eiti. Pasakiau ką reikia.
Vos tik žodžiai išeina, ji tarsi pasikeičia. Jos pyktis turbūt pagaliau paima viršų.

- Kodėl tu taip?!
Surinka ji.
- Juk mūsų santuoka tobula.
Aš skeptiškai kilsteliu antakį.

- Tobula? Tu dulkiniesi su kuo nori, aš taip pat.
Ji atsistoja nuo kėdės ir pasitempia.

- Aš su niekuo nesidulkinau.
Aš nusijuokiu, tikrai nusijuokiu ir iš kart pasigailiu, nes skausmas vėl sugrįžta. Bet sukandu dantis ir nenoriu jai to parodyti.

- Gal man pateikti sąrašą?
Ji apsimeta kvaila?! Prie mano akių yra beveik susitarusi susitikti viešbučio kambary.

- Bet tik dėl to, kad norėjau tau sukelti pavydą!
Sucypia ji. Aš sudejuoju ir užsimerkiu. Tai daug sunkiau nei maniau.

- Kokį pavydą? Nuo pirmos sekundės žinojai, kad tai sutartinė santuoka ir daugiau nieko.
Ji suklapsi akimis ir sugriežia dantimis.

- Bet galėjom pamilti vienas kitą, jei ne ta šliun...
Aš suurzgiu.

- Nebaik to žodžio, nes neatsakau už save!
Suriaumoju ir ji krupteli.
- Pasižiūrėk į save! Tau iki jos kaip iki mėnulio, jei ne dar toliau. Tu pilna tik savęs ir nieko aplink nematai!
Jaučiu, kad mano žodžiai jai kaip nuo žąsies vanduo. Ji pavarto akis.

- Ji prasčiokė. Tau tokios žmonos nereikia, ypač dabar kai perimsi tėvo valdžia.
Man nušvinta akyse. Tai štai dėl ko šitas farsas. Ji galvoja apie tai, kad pati gaus daugiau valdžios ir bus miesto ponia. Aš vėl nusijuokiu, tik šį kart pasilaikau už skaudamo šono.

- Tu tokia paviršutiniška, kad man net graudu darosi.
Dingsta bet koks gailestis jai. Ji piktai suspaudžia lūpas, pati turbūt supratusi savo klaidą.
- Tarp mūsų nieko nėra. Mes nesusituokę, gali eiti savo keliais.
Ji išpūčia akis.

- Aš kreipsiuosi į policiją!
Apimta įsiūčio ji surinka.

- Ir?
Nesusigaudau kur ji link suka. Ji išsišiepia.

- Kad mane apgavai, tai neteisėta.
Aš pavartau akis, pusę policijos sėdi mano kišenėje. Bet dramos man nereikia, kaip ir žiniasklaidos dėmesio. Šūdas. Jie kaip maitėdos persekios ne tik mane, bet ir mano rugiagėlių mergaitę.

- Kiek?
Ji iš pradžių sutrinka nuo mano klausimo, bet tada sublizga jos akys. Vaidmainė.

- Nežinau, tu atėmei iš manęs du gyvenimo metus...
Nuo jos balso tono, man pasidaro negera. Kaip galėjau ją pakęsti dvejus suknistus metus?!

- Milijonas.
Jos akys išsiplečia ir sužimba, bet tada jaučiu kaip ji susipranta, kad gali išpešti daugiau. Po galais!

- Du.
Ji gal išprotėjo?!

Bet nespėju nieko atsakyti kai atsidaro durys ir pro jas įžengia aukštai pakelta galva Saulė. Jos žvilgsnis nukreiptas į Rebeką, bet net man pasišiaušia plaukeliai.

- Aš galiu paaiškinti...
Pradedu sakyti, bet ji iškelia ranką ir mane sustabdo.

- Su tavim pakalbėsim vėliau...
Jos ledinis balsas man sukelia nerimą. Mėšlas. Vėl prisidirbau?!
- O su tavim pokalbis įvyks dabar ir tai bus paskutinis.
Jos akys spinduliuoja pasitikėjimą ir tai mane sujaudina velniai rautų.