Kaip surasti meilę ( Baigta)

40. Saulė

Mes važiuojame namo. Pagaliau! Mano nervai ir širdis daugiau būtų neatlaikiusi.

- Aš esu toks laimingas.
Šalia manęs sėdintis Motiejus tikrai spinduliuoja laime ir nesitveria savam kailyje.

- Mano kojos mane žudo...
Pasiskundžiu ir patrinu skaudamas kulkšnis. Tėvas sukikena.

- Bet buvo verta. Ar matei kiek vaikinų dėl tavęs varžėsi?
Jo balse girdimas pasididžiavimas mane paperka ir aš šypteliu.

Bet tik trumpai... Nes atmintyje iškyla Gabrielius. O Dieve! Jis toks pats gražus, gal net gražesnis. Su smokingu nebuvau jo mačiusi, jis atrodė šiek tiek vyriškiau ir tvirčiau. O jo charizma visus papirko. Kai tik jį pamačiau, mano kūnas lyg atgijo, pilve pradėjo skraidyti drugeliai, o apačioje susikaupė geismas. Nekenčiu savo kūno, jis išdavikas, bet tikiuosi, kad niekas to nepastebėjo...

Greit metu piktą žvilgsnį į senelę. Ji mane taip pat išdavė. Juk viską žinojo apie mane ir jį, bet sutiko su juo šokti. Dabar norėčiau mokėti gerai keiktis!

Kai jie grįžo po šokio, močiutė atrodė prasikaltusi, o Gabrielius pasimetęs. Neįsivaizduoju ką ji jam pasakė, bet tikiuosi nepagailėjo poros gerų žodelių.

Meilės akys susitinka su mano, bet ji jas vėl greit nuleidžia. Viduje tiesiog spirgu sužinoti apie ką jie taip ilgai kalbėjo, nes grįžo tik gal po kokių penkiolikos minučių.

Pasirausiu šalia sėdynių bare ir radusi atsigeriu vandens.

- Kaip tau Gabrielius?
Tėvo klausimas mane taip nustebina, kad net užspringstu vandeniu ir pradedu kosėti. Jis susirūpinęs pasilenkia link manęs ir patapšnoja švelniai nugarą.

Viešpatie, jis tikrai paklausė manęs to?!

- Na...
Sumikčioju ir net nežinau kaip išsisukti.
- Jis vedęs.
Kiek aprimusi sumurmu ir tikiuosi tėvas daugiau apie jį nieko neklaus. Žvilgteliu į močiutę, kuri baimingai žvelgia tai į vieną tai į kitą. Akies krašteliu matau, kad tėvas nukreipęs akis pro langą ir kažką giliai mąsto.

Mano pulsas turbūt muša rekordus. Kaip? Kodėl? Man jau šokas buvo, kad jie pažįstami, bet šitai...

- Na tokio žento ir aš norėčiau...
Lyg sau sumurma ir suskamba jo telefonas. Jis pasislenka toliau ir atsiliepia.

Aš vėl pažvelgiu į Meilę ir akimis bandau paklausti ar aš sapnuoju. Ji ilgai žiūri į kalbantį Motiejų ir tada tik gužteli petimi. Lyg sakydama, kad pati nieko nesupranta.

- Man reiks išvykti kai grįšime namo.
Subamba mano tėvas baigęs kalbėti telefonu. Jis dabar atrodo šiek tiek nervingas ir man pasidaro neramu.

Jei jie su Gabrieliumi pažįstami, galbūt mano tėvas toks pats kaip jis.

Jėzus!

Niekada nesidomėjau kuo užsiima tėvas. Jis tik sakė, kad turi statybų įmonę, bet tai gal tik priedanga, kaip ir Gabrieliaus gyvenime restoranai ir klubai.

Mano smegenys tuoj sprogs. Ši nežinomybė mane pribaigs! Ne jau likimas iš manęs tyčiojasi ir aš pati esu toje pačioje duobėje kaip ir Gabrielius.

O Dieve, padėk man neišprotėti...

Vos tik tėvas mus palieka vienas namuose paimu Meilės ranką ir veduosi į savo kambarį. Ji nesipriešina ir kaip prasikaltusi seka paskui. Norėčiau dabar užduoti klausimus, bet visai nenoriu scenos ant laiptų, kad Elza ar dar kas nugirstų.

Atidarau kambario duris ir rankos mostu parodau, kad senelė atsisėstų į krėslą. Nes nors ir pykstu ant jos šiek tiek, žinau, kad ji pavargusi.

Ji atsisėda ir giliai įkvepia, tada stipriai sučiaupia lūpas ir žinau, kad bando surikiuoti mintis. Aš nervingai žingsniuoju po kambarį, kol suvokiu, kad kojos net dega. Prisėdu ir nusiaunu batelius. Meilė vis tyli ir tai mane veda iš proto.