Kaip surasti meilę ( Baigta)

18.Saulė

Jaučiu kaip Gabrielius įsitempia ir atšlijas nuo manęs keikiasi. Pasižiūriu į vyriškį kuris šūkauja ir jis man atrodo labai pažįstamas, tamsus, plaukai juodi ir šiek tiek pasigarbanoja, prie smilkinių šiek tiek žilsteli, stovėsena savimi pasitikinčio žmogaus. Akys taip pat kaip Gabrieliaus rudos, tačiau pats žvilgsnis piktas ir man jis nelabai patinka.

- Tėve.
Gana piktai suriaumoja Gabrielius. Pasižiūriu į jį ir man net negera pasidaro, dar jo tokio nemačiau, jis tarsi užsideda kaukę savimi pasitikinčio ir nieko nebijančio žmogaus. Žvilgsnis tampa taip pat kaip ir tėvo, piktas ir pilnas agresijos. Man net plaukeliai pasišiaušia ir per kūną perbėga šiurpuliukai, kurie priverčia užsikloti labiau, nes pasidaro šalta. Tai pastebėjęs Gabrielius pasižiūri į mane, mūsų akims susitikus jo akyse įžvelgiu apgailestavimą, tačiau jis greit vėl virsta tuo man nepažįstamu žmogumi ir atsisuka atgal į savo tėvą.

- Gal proto netekai?! Pusę Finikso žino, kad kažkokia šliudra atitempiai į ligoninę! Ar tu gali galvoti viršutinę galvą?! Vėl reiks tavo subinę gelbėti.
Jis toliau rėkauja, o aš žvelgiu į savo riterį, kuris matau arti ribos kai pats pratrūks, aš paimu jo ranką ir spusteliu, tarsi sakydama, kad aš su juo. Jis pažvelgia į mane ir rankos nepaleisdamas pakelia ją ir pabučiuoja į ją.
- Ar tu bent klausausi manęs?! Kaip aš tau galėsiu patikėti imperiją, jei nesugebi savo antro galo nulaikyti kelnėse?!
Nežinau, kodėl bet pradeda kauptis ašaros akyse, Gabrielius man padeda ir aš per savo kvaila galvą įstumiau jį į nemalonią situaciją.

- Gana!
Paleidęs ranką atsistoja Gabrielius ir keliais žingsniais priartėja prie savo tėvo.
- Nieko apie ją nežinai, todėl daugiau apie ją nesakyk nei žodžio, nes gali pasigailėti!

- Tu man grasini? Dėl kažkokios kekšės?
Paskutinius žodžius išspjauna lyg nuodus ir pasižiūri į mane, aš nuleidžiu akis, nebenoriu matyti neapykantos, užtenka jau jo balse girdimos paniekos.

- Aš tave perspėjau. Eik iš čia!
Pro sukąstus dantis vos tvardydamas pasako Gabrielius. Aš net sulaikau kvėpavimą, jaučiu kaip pradeda bėgti nesulaikomos ašaros, užsidengiu rankomis burną, kad nepradėčiau kūkčioti. Tai nepraslysta pro jų akis, todėl Gabrielius suurzgia ir rankos mostu parodo, kad jie išeitų. Keista, bet ponas Lionsas sutinka ir jie abu palieka palatą.

Vos tik jie uždaro duris, nebesivaldau ir leidžiu emocijos išsiveržti. Pradedu raudoti.

- Kvaiša! Kvaiša!
Priviriau Gabrieliui problemų. Kodėl man reikėjo tų miltelių prisiuostyti?! Dabar jis susibars su savo tėvu dėl manęs.
- Aš to visai nenorėjau...
Toliau raudoju, kai girdžiu kaip už durų jie barasi, šaukia vienas ant kito, užsidengiu veidą rankomis ir save prakeikiu, kad esu tokia nevėkšla. Užsisuku į lango pusę ir užsidedu pagalvė ant galvos, kad nebegirdėčiau jų balsų.

Po kažkiek laiko nurimstu ir užsnūstu.

- Atleisk man...
Jaučiu tą kvapą, kuris taip mane svaigina ir jaučiu tuos šiurpuliukus, kuriuos sukelia tik jis vienas.

- Gabrieliau...
Sušnabždu, tačiau po verkimo jaučiu kaip balsas visai neklauso manęs. Atsimerkiu ir mūsų žvilgsniai susitinka, šiek tiek abu žvelgiame atsiprašančiai.

- Imk atsigerk.
Ištiesia puodelį man prie veido Gabrielius. Aš atsigeriu ir padėkoju.

- Atsiprašau, per mane tu tik problemų turi.
Vėl pasipila ašaros, jaučiuosi silpna ir bejėgė.

- Ššš... Viskas gerai, kas turėtų atsiprašyti tai mano tėvas, o ne tu.
Jis atsisėda ant lovos krašto ir labai švelniai pabučiuoja į lūpas. Aš stengiuosi valdytis.
- Tik per mane esi čia...
Jaučiu kaip jam sunku, pažvelgiu į jo akis ir matau liūdesį.

- Kas galėjo žinoti, kad esu tokia kvaiša?!
Supykstu ant savęs, jis dabar nuliūdęs dėl kivirčo su tėvu, jaučiuosi tikrai blogai.

- Nebūk juokinga!
Pratrūksta jis.
- Mano tėvas atėjęs prikalba visokio šūdo, o tu save kaltini?! Net negalvok taip!
Dabar pagaliau parodo pyktį, priimu jo protrūkį, nes esu kalta. Jis suima mano veidą ir aš pakeliu akis į jį.
- Tu esi mažiausiai kalta, juk nežinojai kas ten per mėšlas. Apskritai dėl visko kaltas tavo sušiktas tėvas!
Paleidžia mano veidą ir atsistojęs pradeda vaikščioti po palatą pirmyn atgal.
- Jis tave laikė uždaręs nuo viso sumauto pasaulio, jis neleido tau žinoti, kas yra gerai, kas yra blogai! Čia jo kaltė! Jis toks pats padugnė kaip ir mes visi nusidėjėliai!
Staiga sustoja ir pasižiūri į mane.
- Tik tu esi nekalta ir naivi, tu atitinki savo vardą, tu kaip saulė danguje. Viską apšvieti, tarsi saulės spindulys, kuris sušildo, prie tavęs prisilietus norisi tapti geresniu...
Nutyla ir kažkaip galvoju, kad man nepatiks tai ką jis toliau pasakys. Po jo tokių gražių žodžių širdis plaka pasiutusiu greičiu. Bijau.

- Nesakyk nieko, dėl ko paskui reiktų gailėtis.
Pro ašaras sušnabždu, net nepajaučiu kaip pradėjau vėl verkti.

- Aš negaliu būti geresnis. Kad ir kaip norėčiau, negaliu pasikeisti. Mano kraujas juodas, aš supuvęs iš vidaus, manęs niekas nepakeis. Per daug šūdo mano pasaulyje.
Mintyse rėkiu NE. O jis toliau daužo mano širdį į šipulius.
- Aš tau netinku, tau reikia geresnio. Tau reikia vyro, žmogaus kuris tave galėtų mylėti ir atiduoti tau viską...

- Ne! Ne! Prašau, nesakyk taip. Tu esi geras, tu man padėjai, jei ne tu gal manęs apskritai jau nebūtų!
Atsėlina baimė. Nebijojau taip būdama rūsyje, kaip dabar bijau. Bijau prarasti jį. Jis negali manęs palikti.
- Tu negali manęs palikti! Negali taip pasielgti su manim. Aš tau to neleisiu.
Bandau išlipti iš lovos, bet rankoje buvęs kateteris trugdo, bandau jį nuimti ir pasipila kraujas.

- Ką tu darai?!
Sušunka Gabrielius ir puola prie manęs. O aš nuo kraujo kvapo pradedu žiaukčioti, per ranką teka kraujas nuo beveik išlupto kateterio.
- Šūdas! Sesute!
Girdžiu už durų sambrūzdį, prasiveria durys ir įbėga dvi moteriškės apsirengusios baltais chalatais.

- Pasitraukit.
Viena moteris nustumia Gabrielių ir užspaudžia žaizdą iš kurios bėga kraujas.
- Išeikite ponaiti, Julia pakviesk daktarą.

- Aš niekur neisiu.
Piktai suriaumoja Gabrielius ir apėjęs lovą padeda sesutei paguldyti mane atgal į patalus.

- Nepalik manęs...
Pradedu verkti ir vėl bandau kabintis prie Gabrieliaus.

- Ramiai mergaite, nejudėk, nes tuoj nukraujuosi.
Subara ta moteris.

- Saule, prašau, raminkis. Aš niekur neisiu...
Suprantu, kad jis neištaria to žodžio "kolkas". Bet man to dabar užtenka, vėliau padarysiu bet ką, kad jis manęs daugiau nepaliktų. Palinksiu galvą ir atsigulu atgal ant pagalvės.

- Kas nutiko?
Visas uždusęs į palatą atbėga su prieš tai buvusia sesute daktaras.

- Pacientė išsitraukė kateterį, tačiau pažeidė kraujagyslę, aš dabar užspaudus ją, tačiau manau reik uždeginti, vėliau susiūti.
Aš pusę nieko nesuprantu, jaučiu kaip nuo kraujo kvapo ir dėl silpnumo pradeda suktis galva ir merktis akys.

- Saule, būk gera atmerk akis, ar girdi?
Sušnabžda mano rudaakis, aš labai stengiuosi, tačiau kūnas neklauso komandų.

- Neturiu jėgų.
Vos išsteniu.

- Daktare, darykit kažką!
Šį kart Gabrielius pradeda panikuoti, girdžiu iš jo balso, kad jam labai neramu dėl manęs.

- Nurimkit ir jūs ponaiti, viską tuoj sutvarkysim. Išeikite iš palatos.
Ramiai pasako daktaras.

- Aš daugiau nekartosiu, kad niekur aš neisiu.
Tvirtai pareiškia Gabrielius.

- Gerai, kaip norit, tik tada pasitraukit ir leiskite dirbti. O jūs panele, taip pat nurimkite.
Ir jie imasi darbo.
- Dabar pamiegokite, suleisime raminančių ir migdomųjų, kad nejaustumėte skausmo.
Aš pradedu panikuoti, kad kol miegosiu Gabrielius gali mane palikti, tai pastebi jis.

- Aš tavęs nepaliksiu...
Jis prieina prie manęs ir paima už sveikos rankos.
- Aš būsiu čia kai tu prabusi, prisiekiu.
Aš nurimstu ir jaučiu kaip kažką suleidžia man į ranką. Bet aš rami, nes jis juk bus šalia ir mane apgins...