Kaip surasti meilę ( Baigta)

6.Saulė

Saulė šviečia aukštai danguje, o aš guliu pavėsyje po obelim ir mėgaujuosi ramybe. Paukšteliai čiulba, vėjelis plevena lapus, sukurdamas melodiją, kuri lyg pritardama mano tingiai nuotaikai vos vos plevena. Staiga jaučiu šiurpuliukus ir suprantu, kad tai jis, Gabrielius. Jis braukia savo rankomis man per kojas ir kyla aukštyn, pasiekęs suknelės kraštą baigia savo kelionę ir užlipa ant manęs, pradeda kutenti. Nesulaikau juoko, bandau jį nustumti, nes labai bijau kutenimo, bet nieko nesigauna. Jis toks sunkus, bet man patinka, nes jis toks tvirtas, atrodo galėtų apginti mane nuo viso pasaulio blogybių. Mūsų akys susitinka ir abu sustingstame. Jo tokios gražios rudos akys, tokios tamsios ir tokios gilios, atrodo, kad jis mane supranta ir mums nereikia žodžių. Jis viena ranka paglosto mano skruostą ir aš užsimerkiu. Šiurpuliukai dar labiau po kūną bėgioja.

- Saule...
Girdžiu jo nuostabų balsą, nenoriu atsimerkti, mėgaujuosi akimirka.
- Saule, prabusk.
Pasąmonė nenori suprasti, kad tai ne Gabrieliaus balsas, tai tėvo, kurio šiuo metu nekenčiu.
- Mieloji, aš tau atnešiau pavalgyti.
Jis švelniai man paliečia petį, o aš krupteliu ir labai nenoriai atmerkiu vokus, bet deja tai mažai ką padeda, nes rūsije baisiai tamsu. Matau tik virš galvos plyšį, per kurį tėvas kopėčiomis čia atlipo.
- Dukra mano, žinau, kad dabar pyksti ant manęs, bet aš tau noriu tik gero.
Jis bando paglostyti man galvą, bet aš pasislenkiu ir jo ranka sustingsta, jis atsidūsta ir palikęs padėklą maisto bando lipti į viršų iš rūsio.

- Kodėl taip darai?
Sušnabždu, nes nuo verkimo balso stygos neklauso manęs, taip pat manau, kad nuo šaltos žemės susirgau vėl angina.

- Nes tu manes nepaklausiai ir nesakai ką judu kalbėjotės. Aš neturiu iš ko rinktis. Bijau tavęs netekti kaip ir tavo motinos. Juk sakiau tau, kad ją nuskriaudė blogi žmonės.
Jis vėl piktas ir aš pasigailiu, kad vėl paklausiau kodėl mane čia laiko, nes jis prisiminė mamą, o tai jam labai jautru. Todėl tyliu, bijau vėl susipykti ir jį skaudinti.

Jis užlipa kopėčiomis ir uždaro langelį. Aš kaip visada tik pastumiu maistą toliau, nevalgius jau turbūt pora dienų, bet man vis vien, jei jis manęs neišleis iš čia, aš noriu mirti. Jaučiu, kaip vėl pradedu verkti, niekada gyvenime negalvojau, kad galima tiek raudoti. Ir dėl ko? Dėl to, kad nuklydau iki kelio ir ten sutikau žmogų. Vieną kart gyvenime taip atsitiko ir viskas, reikia mane uždaryti visam laikui? Kai kada man atrodo, kad mano tėvas blogas žmogus, o ne visi kiti kaip jis kalbėjo, juk Gabrielius man buvo geras.

- Gabrieliau, kažkodėl tik mintys apie tave mane čia palaiko.
Atrodo, kad tu čia su manimi.

Kažin jis prisimena mane? Paliečiu lūpas ir prisimenu koks keistas jausmas buvo apėmęs mane kai jis jas lietė savo lūpomis, o paskui liežuvių šokis. Nežinau kas tai buvo, man tėvas pasakojo apie bučinius, bet tai neprilygsta tam jausmui kurį patyriau. Tėvas buvo bučiavęs į žandą ar kaktą, bet potyriai buvo kitokie, tiksliau jokių nebuvo, o štai Gabrieliaus lūpos ant manųjų buvo kažkas tobulo ir begalo malonaus.

O apie tai ką jis vėliau darė bijau net galvoti, nes net plaukeliai pasistoja ir sunku galvoti blaiviai. Gal tai meilė? Juk tėtis pasakojo, kad vyras ir moteris įsimyli ir įvyksta tam tikra chemija. Tik jis plačiau nieko nepasako, sakė, vėliau viską paaiškins, bet dabar labai abejoju ar kada išgirsiu ką jis turėjo omenyje.

- Ak, tėti, kodėl su manim šitaip elgiesi?
Žinau, kad sakau, kad nekenčiu ir labai pykstu ant tavęs, bet ištikrųjų yra priešingai.

Jis juk mano vienintelis artimasis, vienintelė šeima kuria turiu. Be jo aš pasmerkta pražūčiai ir vienatvei. Kitų žmonių nepažįstu, bet kaip jau minėjo tėvas, turėjau bėgti nuo jų visų, o aš jo nepaklausiau, prisileidau Gabrielių labai arti, bet jis manes nenuskriaudė. Tėvas visada sakydavo, kad motina buvo negailestingai nužudyta kito žmogaus, todėl reikia jų bijoti, bet kai pamačiau Gabrielių, nejaučiau jokios baimės. Jaučiau tik beprotišką trauką, kurios niekada nejaučiau, apskritai, praleidusi su juo gal apie pusvalandį, pajaučiau daug daugiau jausmų, nei nugyvenusi dvidešimt metų...

Taip rūsį praleidžiu dar kažkiek dienų, nes tėvas keturis kart buvo atėjęs. Vis atneša maisto, o aš tik atsigeriu vandens, nežinau, kodėl, bet marinu save badu, nebenoriu taip gyventi, nenoriu būti šitam rūsyje. Tėvas vis bando kalbinti ar paliesti mane, bet aš įnirtingai bandau su juo nekalbėti, taip su juo gal nesibarsiu. O nuo jo prisilietimų šiuo metu noriu atsiriboti, nes atsimenu kaip jis man trenkė. Skruostą dar ir dabar skauda, kaip ir pečius, ant kurių, galvą guldau, yra mėlynės.

Sąžiningai nebeturiu jėgų, tik mintys apie Gabrielių nepalieka manęs. Jei žinočiau, kad mes dar susitiksime, gal pasistenkčiau likti gyva, gal suvalgyčiau tą maistą, kurį vis atneša tėvas. Bet žinau, kad mačiau jį vieną vienintelį kartą, jis paliko žymę mano gyvenime. Su juo pajaučiau, kad esu gyvesnė nei per visą savo gyvenimą. Jis buvo mano pirmas sutiktas vyras, nuo kurio bėgiojo šiurpuliukai ir kažką pažadino manyje, bet deja, niekada nesužinosiu, kaip būtų buvę ir kas vyktų toliau...

Gal patyriau meilę... Tėvas pasakojo, kad jis labai mylėjo mano motina, todėl po šios nužudymo, atsiskyrė nuo žmonių. Taip atskirdamas ir mane nuo baisių ir negražių žmonių. Aš visada juo tikėjau, bet dabar... Dabar aš jau nebežinau ar jis man nemelavo, pirmas sutiktas žmogus nebuvo toks kokį įsivaizdavau. Gal visi tokie žmonės? Bet tada kodėl tėvas melavo? Ne, jis negalėjo meluoti, pats sakė, kad meluoti negalima, tai draudžia Dievas.

- Atleisk man Viešpatie, kad suabejojau savo tėvu, juk tu pats mokai, kad turim mylėti savo artimuosius, kad reikia klausyti tėvų.
Atgailaudama sukalbu maldas, kurias tik moku.

Tėvas man tikrai nemeluotų, kaip aš taip galiu blogai galvoti apie jį. Jis atidavė man visą savo gyvenimą, mokė mane ir pasakojo apie pasaulį, koks jis buvo seniau.

Man turbūt nuo energijos stokos mintys susisuko. Reikia galvoti, apie gerus dalykus. Pavyzdžiui, tai koks tėvas buvo geras kai mane mokė važiuoti dviračiu, koks jis nuostabus buvo kai deklamavo eilėraščius. Vienintelė knyga kuria man duodavo skaityti tai buvo poezijos rinkinys, iš jo mokėmės deklamuoti eiles. Aš visada laukdavau vakaro, kada abu po vakarienės, susėsdavome prie židinio ir skaitydavome eilėraščius.

- Kodėl negalėtų vėl taip būti? Kodėl jis mane taip kankina? Aš tikrai jau niekada nebeeisiu toliau nei mūsų kiemo ribų.
Aš viską supratau, daugiau nebesvajosiu, reikia pamiršti Gabrielių.
- Ech, vaikine, nieko nebebus, kad galvosiu apie tave.
Bet lengviau pasakyti nei padaryti. Širdis neklauso manęs ir spurda vos tik apie jį pagalvoju. Dabar susimąstau, jei man taip įstrigo jis galvoje, tai kaip tėvas jaučiasi dėl motinos? Jis su ja juk pragyvenimo net penkis metus, tai kaip jis jaučiasi...
- Vargšas tėtis.
Ir apsipilu ašaromis iš gailesčio tėvams, kad neturėjo laiko vienas kitu pasidžiaugti ilgiau ir dėl savęs, kad neturėjau apskritai laimės pažinti mylinčio žmogaus. O gal pažinau? Gal Gabrielius buvo tas žmogus? Bet niekada nesužinosiu...

- Ne!
Girdžiu viršuje tėvo balsą ir kažkokį triukšmą, bandau atsistoti, bet neturiu jėgų, lieku toliau sėdėti ant žemės. Girdžiu ir daugiau žmonių balsų.

- O ne, užpuolė mano tėtį!
Bandau nusišluostyti akis ir vėl bandau pakilti, bet kojos vistiek klauso.
- Kodėl aš nevalgiau?!
Kvaiša, kvaiša, dabar galėčiau gal padėti tėvui.
- Dieve, prašau padėk mano tėčiui.
Bet tada išgirstu šūvių garsus.
- Ne, ne, ne!
Rėkiu kiek turiu jėgų, tada užsidengiu ausis ir verkiu dar labiau, jei nuskriaus tėtį, tai aš liksiu čia amžinai. Realybė dabar man smogia visu pajėgumu, aš mirsiu šitame rūsyje.

Jei jau nebebus tėčio tegu ir mane nužudo, nenoriu be jo gyventi. Sukaupiu visas jėgas ir pradedu rėkti kiek tik leidžia balsas, nors nelabai kas gaunasi, pabandau ir vėl. Ir tada girdžiu kaip atidaromos sandėliuko durys ir matau, kaip atsidaro langelis viršuj ir kažkas pašviečia žibintuvėliu. Užsidengiu akis, nes baisiai jas skauda ir tas žmogysta nuleidžia žibintuvėlį. Jis įlipa į vidų ir artėja prie manęs, o aš tik užsimerkiu. Tikiuosi mirtis bus greita ir neskausminga...