Kaip surasti meilę ( Baigta)

32. Saulė

Kiekvieną sykį aš vis duodu sau pažadą daugiau neverkti, bet kiekvieną dieną aš jį sulaužau.

- Nagi mieloji, negali taip ištisai gulėti ir raudoti.
Švelnus Almos balsas man drąsko krūtinę dar labiau. Dieve, kodėl taip skauda?!

- Negaliu.
Pasikūkčiodama sukuždu.

- Aš jį užmušiu...
Atsistojusi nuo lovos krašto pradeda žingsniuoti po kambarį.
- Kiek jis gali išsidirbinėti?!
Toliau ji keikia Gabrielių. Viena pusė nori jį užstoti ir pasakyti, kad jis nekaltas...

Bet aš neturiu jėgų. Kai tik jis pasirodė mano gyvenime, nebuvo nei vienos dienos be ašarų. Jei meilė taip kankina, nenoriu jos jausti. Aš noriu tik numirti... Kam jis mane išgelbėjo iš to rūsio... Dieve, kodėl jį atsiuntei į mano gyvenimą?

Gal ir buvau uždaryta ir atskirta nuo viso pasaulio, bet bent jau buvau dalinai laiminga... O dabar jaučiu tik skausmą...

Po kažkurio laiko turbūt užmiegu. Jaučiu tik kai įdumba čiužinys ir tada aš užuodžiu... Tai jis. Gabrielius. Greit pašoku iš lovos ir atsisukusi matau jį gulintį šalia mano guolio. Jis susiraukęs stebi mane.

- Saule...
Sumurma mano vardą ir tada išsišiepęs atsisėda. Jo akys stiklinės ir keistai blizga.
- Ateik čia mažyte...
Švelniai sukužda, bet tariami žodžiai skamba keistai. Ir tada suvokiu, kad jis turbūt girtas.

Ką dabar daryti? Paklusti? Ar pabėgti?

Jis lyg perskaitęs mano mintis atsistoja ir svirduliuodamas artėja link manęs.

- Nebėk nuo manęs...
Visai šalia manęs sušnabžda ir apkabina mane. Aš stoviu sustingusi ir nieko nesuprantu... Bet kaip gera vėl jį jausti...
- Aš tavimi pasirūpinsiu. Tu būsi laiminga..
Jis dar kažką murma man į plaukus, bet žodžių nelabai suprantu.

Mano rankos pačios nevalingai lyg čiuptuvai apjuosia jo liemenį ir aš priglundu. Nuo mano gesto iš jo pasigirsta atodūsis. Lyg jam palengvėja, kad aš šalia, kad jo neatstūmiu. Viešpatie, lyg galėčiau...

Tada jis truputį atsitraukia ir lūpomis priglunda prie manųjų. Manyje lyg kas sprogsta ir aš vėl užsidegu. Tai taip neteisinga, kad iš manęs ištrūksta kūkčiojimas. Jis atsitraukia ir pasižiūriu savo rudomis akimis. Matau jose verda begalės jausmų, kurie turbūt atsispindi ir manosiose.

Dieve, kodėl aš jį taip myliu. Kodėl esu silpna jo kerams? Kodėl visada leidžiu jam su manimi daryti ką tik nori?

- Kodėl verki?
Kiek susirūpinęs jis paklausia ir delnais bando nušluostyti mano skruostais riedančias ašaras.

- Nes nemoku tau pasakyti ne...
Sukuždu ir jis susiraukia, tada užsimerkia ir suriame mūsų kaktas.

Taip prastovime ilgą laiką. Nieko nesakydama ar darydama. Tiesiog stovime ir mėgaujamės artumu. Tada jis atšlija ir keistai į mane žiūri. Aš baigiu verkti, bet skausmas krūtinėje niekur nedingsta.

- Aš esu savanaudis niekšas ir nors neturėčiau, bet negaliu susilaikyti.
Ties tais žodžiais jis vėl užgrobia mano lūpas ir aš susitaikau su likimu.

Kaip visada atiduodu jam visa save ir jis ima iš manęs viską. Mūsų lūpos kaip ir liežuviai varžosi tarpusavyje. Mano ir jo rankos bando nuplėšti drabužius. Nes abu norime dar didesnio artumo.

Kai liekame nuogi, jau esame uždusę ir paskendę aistros sūkuryje. Jis trumpai atsitraukęs mane nužvelgia ir tiesiog rija mane akimis. O aš mėgaujuosi jo kūno vaizdu. Jo piešiniai ant kūno man žadina dar didesnį alkį. Jaučiu kaip apačioje šlapia, bet žinau, kad jam tai patinka.