Kaip surasti meilę ( Baigta)

14.Saulė

Atsigulu ir bandau užmigti, bet nesiseka. Mintys tik apie tai kur Gabrielius ir ar jam viskas gerai. Jo nemačiau jau dvi dienas. Ramybės neduoda ir tai, kad atėjusi Alma tik pasakė, kad jie turi reikalų ir išvažiavo. Bandžiau išpešti kokių jie turi reikalų, bet Alma apsimetė, kad tai nesvarbu, todėl po dviejų dienų pasidaviau ir nebeklausinėjau. Ji tik į mane žiūrėdavo liūdnai, kai paklausdavau, kas jai neduoda ramybės ji atsakydavo, kad nežino kaip bus Dantei dėl nosies ir šiek tiek nerimauja, kad išbarė Gabrielių, bet daugiau nesileisdavo į diskusijas.

Supratusi, kad niekaip daugiau neužmigsiu išlipu iš lovos ir pradedu vaikščioti pirmyn atgal po kambarį. Kažkodėl šiandien nerimas, tik dar labiau sustiprėjo.

- Kur jis?
Klausiu to paties klausimo gal tūkstantąjį kartą, o atsakymo negaunu. Atsistoju prie lango ir žvelgiu į naktinį miestą. Čia net naktį visur šviesu ir atrodo, kad niekas nemiega, ne taip kaip kur aš gyvenu. Ten kai ateina naktis būna tamsu, o danguje pilna žvaigždžių, o čia jų nesimato. Alma sakė, kad tai dėl smogo.

Sąžiningai, pasiilgau baisiai Gabrieliaus, po to bučinio bibliotekoje nebemačiau jo, nebeliečiau, nebeuodžiau...

- Ach, Gabrieliau...
Sušnabždu į nakties tylą. Pasidariau jo tarsi apsėsta. Einu į virtuvę atsigerti vandens ar gal šilto pieno, jis visada man seniau padėdavo kai buvau mažesnė. Užėjusi į ją pamatau dar nemiegančią Almą, kuri sėdi ant baro kėdės ir gurkšnoja arbatos puodelį.
- Nesimiega?
Ji pakelia akis ir linkteli. Aš pasisuku ir nuėjusi iki kriauklės prisipilu vandens stiklinę. Ateinu ir atsisėdu prie jos, ji paima mobilųjį ir prideda prie ausies. Per tas porą dienų ji man daug parodė ir paaiškino, pavyzdžiui apie telefoną, kompiuterį, televizorių ir kitus išmanius daiktus.

- Kur jūs?
Gana piktai paklausia ir laukia atsakymo, o man sukirba viltis, kad ji kalbasi su Gabrieliumi arba Dante, todėl gaudau kiekvieną Almos mimikos elementą. Bet ji tik susiraukia.
- Laiko buvo pakankamai, pats laikas grįžti namo. Aš jau pirmą dieną tau sakiau tą patį, ji visai nepyko.
Žvilgteli į mane, bet labai trumpai, tada tik klauso ir iš nepasitenkinimo ploja delnu per stalą, ir sušunka.
- Idiotai jūs! Abiem užpakaliai bus mėlyni kai grįšit.
Ir numeta telefoną ant stalo, atsistoja ir pradeda vaikščioti po virtuve, o aš sustingusi laukiu ką ji pasakys.
- Kaip viena netgi pati pagimdžiau, o kita užauginau ir jie tokie nevispročiai, visiški idiotai, kitaip nepavadinsi. Už ką man tokia kančia?
Vis vaikščiodama pirmyn atgal murma sau po nosimi Alma.

- Kas nutiko?
Neištverusi įsiterpiau, ji tada lyg atsiminusi, kad yra ne viena sustojo ir pakėlusi galvą pažiūri į mane. Tada nuleidžis akis ir užsidengia veidą rankomis. Ji pradeda kūkčioti ir aš žaibo greitumu pribėgu prie jos ir apkabinu.
- Dieve, Alma kas nutiko?
Sunerimstu, ne jau kas nors jiems atsitiko?

- Oj, Saule, vaikeli, kodėl tie vyrai tokie idiotai...
Apsiraminusi šiek tiek sukužda ji. Tada atsitraukia nuo manęs ir nuėjusi atgal atsisėda į savo vietą.
- Mieloji, tu šio pasaulio nepažįsti taip kaip aš, vyrai jame elgiasi nedorai ir negražiai, pavyzdžiui tavo tėvas, mano buvęs vyras ir dabar šie... Man trūksta žodžių...

- Bet Gabrielius geras, jis juk su Dante man padėjo, jie išgelbėjo mane...
Nespėjus man pabaigti ji tik sarkastiškai nusijuokia ir mane pertraukia.

- Jie tai padarė vedini tam tikrų instinktų, Gabrielius dėl to, kad tavęs negalėjo pamiršti, o mano paklydėlis, nes taip liepė Gabrielius. Būtų liepęs ką kito tau padaryt būtų taip ir padaręs. Tavo tėvas tave laikė uždaręs nuo viso pasaulio, iš dalies su juo sutinku, jame daug purvo ir blogų žmonių, daug melo ir apgaulės.
Ji atsistoja ir prieina prie manęs, paima už rankos.
- Tik tavęs prašau vieno, kai suprasi visą Gabrieliaus pasaulį, nepalik jo, kovok dėl jo. Jis nemoka tinkamai mylėti ir gali prikrėsti daug kvailysčių, pasistenk jam atleisti ir duok laiko išmokti būti tinkamu vyrų ir gal ateityje tėvu.
Ji liūdnai į mane pasižiūri ir palinguoja galvą.

- Kodėl taip sakote?
Kodėl ji to prašo? Nejau Gabrielius galėjo kažką blogo padaryti? Netikiu, ji man taip kažko nesako. Žvelgiu į jos akis ir bandau suprasti ką ji nori pasakyti, bet deja ji tik tuščiu žvilgsniu mane stebi. Tada atsitraukia ir apsisukusi ketina išeiti iš virtuvės. Aš ją sulaikau už rankos ir pakartoju klausimą.
- Kodėl taip sakote?

- Suprasi kai ateis laikas. Jau labai vėlu brangioji, eik miegoti. Ryt anksti kelsimės, eisime pirkti tau drabužių, nes jaučiu, kas jų dar ir šiandien bei ryt nesulauksime.
Tai pasakiusi, nebeleidžia daugiau įsiterpti ir palieka mane sutrikusią virtuvėje.

- Kas čia ką tik nutiko? Su kuo ji kalbėjo?
Kaip man atsibodo, kai nuo manes visi viską slepia, niekas nieko nepasakoja... Jaučiuosi kaip koks vaikas, o man jau dvidešimt. Kada į mane pradės žiūrėti rimčiau?
- Atsibodo viskas...
Jaučiu kaip vėl pradedu verkti, kodėl visada viskas tas pats, gyvenau su tėčiu, buvau uždaryta, o dabar gyvenu bala žino kur ir vistiek uždaryta. Net suurzgiu iš susierzinimo. Piktai nusišluostau skruostus ir patraukiu atgal į savo kambarį, kuris tapo mano kalėjimu. Niekas manęs nesupranta, galvojau su Gabrieliumi bus viskas kitaip, jis su manim elgėsi gražiai ir meilei, parodė, kas yra jausmai, o dabar esu užmiršta ir niekam nereikalinga. Jaučiuosi lyg būčiau visiems kaip daiktas, kada nori pasiima, pasinaudoja ir palieka kur tik nori. Vaikštau po kambarį ir vis labiau jaučiuosi kaip užspeistas žvėrelis.
- Kodėl jie visi taip su manim? Ką aš blogo padariau?
Sukuždu ir prie lovos nukrentu ant kelių. Sudėdu rankas maldai ir pasimeldžiu, gal bent Dievas išklausys mano maldų ir suteiks tos ramybės, kurios taip šiuo metu man reikia.
- ... Dieve, padėk man suprasti, kas yra kas, padėk man suprasti, ko aš noriu iš gyvenimo ir ko man reikia. Ačiū tau. - baigusi melstis, jaučiuosi šiek tiek ramesnė, akys išdžiūsta, siela nurimsta.

Atsistojusi atsisėdu ant lovos krašto ir nusprendžiu savęs ilgiau nebekankinti, jei Gabrieliui esu nebereikalinga tai gal ir man reik mažiau galvoti apie tai kur jis ir ką jis daro. Reik susikaupti ir tik kai jį pamatysiu sužinoti kur yra mano tėvas ir paprašyti, kad grąžintų mane atgal į mano gimtuosius namus. Man nereikėtų likti pas jį. Tai ką mes padarėme tą naktį, man buvo pats nuostabiausias dalykas nutikęs per visą gyvenimą, bet jam kiek suprantu tai buvo tik eilinė naktis, nes jei jaustųsi taip kaip aš, negalėtų tiek laiko būti be manęs.
- Alma sakė, ką mes padarėme.
Užsidengiu rankomis veidą, mes mylėjomės, to daryti negalima be santuokos, o aš buvau taip apsvaigusi nuo jo, kad atsidaviau jam nieko neklausinėdama.
- Kokia aš naivi.
Karčiai nusijuokiu ir nusirengiu drabužius, reik palysti po dušu. Einu į vonios kambarį, atsuku vandenį ir pasidarau norimą temperatūrą. Vieno ko tikrai pasiilgsiu labiausiai tai dušo, tai pats nuostabiausias dalykas.
- O Gabrieliaus, neturiu teisės ilgėtis.
Iškart subaru save, tik kad tai pasakyti yra daug lengviau nei padaryti. Jis kaip koks virusas pasklido po visą mano kūną. Jis yra mano širdyje ir galvoje. Su juo apie nieką daugiau negalvoju, net pamirštu svarbiausius dalykus, o šiuo metu tai yra mano tėvas. Alma man pasakė, kad jie jį kažkur laiko, bet daugiau nieko nepasakojo, tik tikino, kad jam viskas gerai. Žinau, kad tėvas nedovanotinai su manimi pasielgė, bet aš negaliu ant jo pykti, jis yra mano vienintelis artimas žmogus. Įlipu į dušo kabiną, taip gera stovėti po šilta vandens srove, atrodo, net problemos visos pasimiršta.

Išsipraususi išlipu iš kabinos ir rankšluosčiu išsausinu plaukus, apsivalusi kūną patraukiu atgal į kambarį. Nieko negalvodama einu nuoga kaip ir kiekviena kart, patraukiu tiesiai į drabužinę, tačiau mane sustabdo jausmas, kad esu stebima. Ir kai pakeliu akis nuo grindų suprantu kad taip ir yra.

- Šūdas.