Kaip surasti meilę ( Baigta)

47. Gabrielius

- Gabi, būk geras, raminkis!
Pro sukąstus dantis ištaria Dantė. Aš metu į jį žvilgsnį ir jis užsičiaupia.

- Gabrieliau, paklausyk draugo.
Atskrenda iš automobilio galo Motiejaus balsas. Aš stipriai suspaudžiu vairą ir įsivaizduoju, kad tai šių dviejų asilų galvos.

Kaip jie gali sakyti, kas nusiraminčiau? Kaip po galais?!

Paspaudžiu greičio pedalą iki dugno ir matau kaip jie abu susižvalgo tarpusavyje ir manau, kad Motiejus pasako beprotis, bet man vienodai.

Kai tik jų vairuotojas paskambino ir papasakojo viską, man jau niekas neberūpi.

Aš jį nužudysiu. Prisiekiu, kad tai bus paskutinis mano darbas, bet jis kentės. Gailėsis ne tik, kad gimiau, bet apskritai, kad turi penį, kurį įkišo į mano motinėlę.

- Gabi, mums reikia plano. Mes tik žinome kur jie, bet nei kiek žmonių jas laiko, nei kaip...
Aš sugriežiu dantimis. Aš juos visus sunaikinsiu. Beveik visus tėvo palikus persiviliojau, liko tik maža saujelė, kuri gailėsis prisidėjusi prie šio plano.

- Gabrieliau, pagalvok apie Saulės saugumą.
Mėšlas. Tai dūris žemiau juostos. Per galinio vaizdo veidrodėlį pasižiūriu į Motiejų, bet jis atlaiko mano žvilgsnį.

- Kaip jūs abu reaguotumėt būdami mano vietoje?!
Suriaumoju ir jie abu krupteli.
- Aš kaltas, kad ji kažkur sumautam angare. Neaiškinkit kaip man elgtis!
Pro sukąstus dantis iškošiu ir matau ženklą, kur turiu pasukti.
- Šūdas!
Vos suvaldau automobilį.

- Jei užsimuši važiuodamas mašina, tai tikrai jos neišgelbėsi!
Surinka šalia manęs sėdintis Dantė.

Aš jį ignoruoju ir žvilgteliu į navigaciją, kuri rodo, kad liko tik pora mylių iki vietos, kurioje turėtų būti mano rugiagėlių mergaitė su Meile.

- Klausyk, žinau, kad dabar pyksti...
Bando kažką sakyti Motiejus.

- Pykstu?! Aš toks įsiutęs, kad jie visi gailėsis gimę!
Surinku negalėdamas valdytis. Suprantu, kad jie bando mane perkalbėti ir vadovautis protu. Bet man sunku, manyje tūnantys demonai valdo mane ir nežinau ar galiu su jais kovoti.

- Aš suprantu!
Jau pakelia balsą ir Motiejus.
- Velniai griebtų jis turi mano dukrą ir motiną. Nieko taip netrokštu kaip jam į galvą įsegti kulką.
Jis nervingai atsidūsta.
- Jis kaltas ir dėl mano tėvo mirties.
Jis nutyla ir mūsų žvilgsniai susitinka vėl per veidrodėlį.
- Bet turim viską apgalvoti. Jis nekvailas ir jų neskriaus. Tai jo vieninteliai koziriai...
Jo akyse matau susirūpinimą... Po galais, tos mėlynos akys, kaip mano deivės.

Aš atleidžiu greičio pedalą ir sustoju šalikelėje.

- Koks tavo planas?
Pats savim stebiuosi, bet pradeda veikti galva. Dantė išpūčia akis, lyg negalėdamas patikėti, kad aš to paklausiau. Pavartau akis, man mažiausiai dabar rūpi jo suknista nuomonė.

- Mums reikia to pastato brėžinių, vyrų kuriais pasitiki ir gal manau reikia palaukti jo skambučio, jis...
Jis nutyla kai suskamba mano telefonas. Mėšlas. Metu greitą žvilgsnį į Motiejų.
- Kaip ir sakiau...
Sugriežia dantimis jis.
- Nepamiršk, tai jo vieninteliai koziriai.
Susiraukiu, dėl jo apibūdinimo, bet pakeliu ragelį ir įjungiu garsiakalbį.

- Jei nuo jos galvos nukris bent vienas plaukas, prisiekiu Dievu ar Šėtonu, tu pasigailėsi.
Surinku į mobilųjį ir išgirstu Adamo juoką.

- Ir tau labas sūnau... Kaip matau jau žinai, ko skambinu.
Linksmai sumurma jis. Jaučiu kaip mano rankos pradeda drebėti ir nieko taip nenoriu, kaip jį pasmaugti.

- Skambini atsiprašyti ir pasakyti kur jos?
Kiek aprimęs sumurmu ir tėvas vėl nusijuokia.

- Nebūk naivus, tau tai netinka.
Ak, buvau naivus kai manimi manipuliavai tėveli...