Kaip surasti meilę ( Baigta)

24.Saulė

Niekaip negaliu nusiraminti. Tas jo įsiūtis... Pirmą kart matau, kaip jis taip nesivaldė. Virtuvė kaip po karo, o jo akyse mačiau gryniausia pyktį. Krupteliu, kai kažkas pabeldžia į duris. Ką daryti!?

- Saule, galiu užeit?
Išgirdusi Dantės balsą, kiek nusiraminau. Dabar nesuprantu kodėl jo taip bijojau... Drebančiomis kojomis nueinu iki durų ir jas atrakinusi atidarau.
- Labas.
Jis nusišypso, aš tik šypteliu ir apsidairau ar jis vienas. Jis mane supratęs priduria.
- Aš vienas. Galime pasikalbėti?
Taip švelniai dar niekada manęs to neklausė. Apskritai dažnai niekas pas mane nieko neklausia, visi tik įsakinėja, todėl šiek tiek sutrinku ir pakeliu akis. Jo akyse matau tik susirūpinimą. Todėl praleidžiu jį į kambarį ir linkteliu.

- Gerai.
Balsas dar vis dreba, bet jau galiu valdytis. Dantė tikrai kaip ir Gabrielius labai didelis. Vos tik jis užeina į kambarį, jis tarsi susitraukia ir pasidaro ankštas. Susiraukiu. Nežinau, kodėl jis čia atėjo. Virtuvėje tikrai mane pralinksmino su istorija, kad aš jo mergina. Kaip pagalvoji, tai juokingai graudu. Norėčiau būti tik vieno vyro mergina, bet deja... Jo planuose yra kita moteris. Mano mintis nutraukia Dantė.

- Žinau, kad ką tik pamatei nevisai gražiai besielgiantį Gabrielių, bet jis truputį piktas.
Jis susiraukia ir vengia mano žvilgsnio.

- Kodėl jis piktas?
Ne jau vėl kažką ne taip padariau...

- Tai sudėtinga.
Jis pasitrina sprandą ir pagaliau pakelia akis į mane.
- Nenorėčiau tavęs spausti, bet noriu paprašyti paslaugos.
Jis net šiek tiek nurausta. Kas čia dabar? Piktas vilkas gėdijasi? Kažkas naujo, tai mane netgi truputį pralinksmina.

- Klausau.
Abu šiek tiek šyptelim.

- Atsimeni ką sakiau virtuvėje?
Aš linkteliu, kažkodėl manau, kad man tai nelabai patiks. Dar labiau jaučiu visa širdimi, kad Gabrielius dar labiau pasius.
- Dieve, negalvojau, kad bus taip sunku...
Jis pradeda vaikščioti pirmyn ir atgal.
- Ryt labdaros pokylis, per kurį mes turėtumėm būti pora.
Aš tik išpūčiu akis. Kas? Kodėl?

- Čia pokštas?
Aikteliu, o jis susiraukia. Nenorėjau jo įžeisti, bet čia tikrai nesąmonės kažkokios.
- Kodėl to reikia? Apskritai kodėl į jį turėčiau eiti?
Pati pradedu raukytis. Man visa tai visai nepatinka. Jis prikanda lūpą ir žvelgia į mane atsiprašančiu žvilgsniu.

- Tai Gabrieliaus tėvų planas, kad spauda nesuostų kas tu ir panašiai.
Jis gužteli petimi. Vėl pasitrina sprandą.
- Tai tik vienam vakarui.
Man tai nepatinka.

- Gabrielius žino?
Aš aikteliu, supratusi dėl ko virtuvėje turbūt ir kilo toks protrūkis. Nusikeikčiau dabar taip riebiai, bet net mintyse negaliu... Jaučiu kaip kaupiasi ašaros. Aš jam tik problemų pridarau. Jaučiuosi tokia nevykėlė. Dantė prieina ir apsikabina mane, o aš pradedu verkti. Kiek aš dar turiu ašarų? Kada mano gyvenimas taps normaliu?

Abu išgirstame ateinančius greitus žingsnius ir paleidžiame vienas kitą. Aš visą nuraustu, nenorėjau taip vėl pradėti raudoti. Nenoriu pasirodyti silpna.

- Ką tu čia darai?!
Suriaumoja Gabrielius. Aš tik krupteliu, jis tai pastebėjęs nusikeikia ir nuleidžia galvą, turbūt suskaičiuoja iki dešimties.
- Palik mus vienus.
Matau, kad bando išlikti ramus. Dantė meta žvilgsnį į mane, aš linkteliu.

- Būk protingas bent kartą.
Tepasako Dantė ir išeina iš kambario.

- Galim pasikalbėti?
Švelniai, kaip tik gali sukužda mano rudaakis. Kai matau tokį ji pažeidžiama, tai tik norisi jį apkabinti ir paguosti. Daug negalvodama pasiduodu savo prigimčiai ir metuosi prie Gabrieliaus. Jis mane sugauna ir apkabina. O aš nesivaldau ir toliau lieju širdį. Jis mane pakelia ir nusineša prie lovos pats atsisėda ir pasisodina mane ant kelių.
- Ššš... Mažute, viskas bus gerai.
Jis glosto mano plaukus ir švelniai siūbuoja.

Po kiek laiko aprimstu, jo kvapas, stiprybė veikia mane, pradedu jaustis geriau, jaučiuosi mylima... Tačiau tada realybė mane sugrąžina čia ir aš atsimenu kodėl tiek laiko jau verkiu. Jis turi kitą, kuri bus jo žmona, jo vaikų motina... Aš tik laikinai... Aš jam tik trigdis, kuris neleidžia ramiai gyventi... Atšliju nuo jo. Jis kiek susiraukia, jaučiu, kad nenoriai, tačiau paleidžia. Aš atsisėdu greta jo.

- Norėjai pakalbėti. Klausau.
Stebiuosi kaip balsas manęs neišduoda, kad byru į šipulius, širdis kažkur voliojasi po kojomis.

- Pažiūrėk į mane.
Jis pakelia mano smakrą, kad akys susidurtų, tačiau aš užsimerkiu. Bijau pažiūrėti jam į akis. Nenoriu, kad jis matytų kokia esu žlugusi. Jis suurzgia ir aš krupteliu. Jis mane paleidžia ir pats atsistoja.
- Atleisk man, kad tave taip išgąsdinau. Kaip matai man sunkiai sekasi suvaldyti savo sušiktą gyvenimą.
Balse tiek skausmo ir apgailestavimo, kad man net širdį dar labiau suspaudžia. Atsimerkiu ir pažvelgiu į jį. Jis tampo plaukus ir nusikeikia po nosimi.
- Nenoriu tokio gyvenimo, tačiau neturiu kito pasirinkimo.
Nevilties persunktu balsu sukužda. Dieve, kaip jam galėčiau padėti... Pati esu žlugusi, neturiu nei namų, nei tėvų. Esu viena kaip pirštas šiam pasauly, mano širdis subyrėjusi, tačiau jei galėčiau pasimčiau ir jo skausmą. Kad tik jam būtų gerai. Suvokimas, kad jį myliu yra toks tikras ir nepaneigiamas, kad net plaukeliai pasišiaušia ir per kūną perbėga šiurpuliukai. Aš jį myliu, besąlygiškai ir be ribų. Tačiau mūsų laimingos pabaigos negali būti.

- Dantė man sakė apie rytojaus pokylį.
Jis staiga pakelia galvą ir taip susiraukia, kad net baisu pasidaro.
- Jis man sakė, kad reikia mums apsimesti pora.
Susiimk nepradėk verkti, tu gali. Ne, tu privalai tai padaryti dėl mylimo žmogaus.
- Aš tai galiu padaryti, kad tau būtų mažiau problemų.
Stebiuosi, kad balsas net nesuvirpėjo. Tačiau iš Gabrieliaus reakcijos sprendžiu, kad jam tai labai nepatinka. Jis giliai įkvėpia.

- Ne.
Nukerta jis.

- Kodėl? Juk tu dėl manęs tiek padarei. Aš tikrai esu tau skolinga.
Sukuždu, nes jo žvilgsnis mane bando nužudyti.

- Ne! To nebus. Aš to neleisiu.
Jo rankos pradeda drebėti.
- Aš to neleisiu. Neleisiu, kad kitas vyras tave lydėtų. Ne!
Pradeda rėkti. Aš stengiuosi nesusigūžti. Neleisiu jam per mane turėti dar daugiau problemų.

- Aš eisiu su Dante.
Pasakau kiek tik galima aiškiau.
- Ne tau spręsti.
Juk pats turi kitą moterį.

Abu žiūrime vienas į kitą piktai. Tačiau tą emocija virsta ugnimi. Oras lyg predada kibirkščiuoti. Abu nuleidžiame akis į vienas kito lūpas ir jau kitą akimirką esu parversta ant lovos. Jo lūpos susiradusios manasias ir pradedame grumtis. Išliejame pyktį, apmaudą dėl negalimos meilės. Liežuviai pinasi ir bando laimėti, nors patys nesuprantame ką. Atrodo bandome įrodyti kieno viršus. Jo rankos nukeliauja prie krūtų, pirštais perbraukia per spenelius, kurie lyg ištroškę jo glamonių išsišovę per medžiagą.

Aš suaimanuoju, jis suurzgia ir keliauja toliau. Pasiekia kelnių apačią ir įlenda po kelnaitėmis, susiranda tobula tašką ir ji spusteli. Aš nesusivaldau ir įkandu į lūpą. Jis atšlija ir nusikeikia.

- Velnias.
Akyse matau tik troškimą, kuris tikrai atsispindi ir mano akyse. Šalia vienas kito mes negalime kontroliuoti savo veiksmų.
- Noriu tavęs.
Jis akimirksniu išrengia mane ir pats atsikrato drabužių. Užgula mane ir kai jau galvojau, kad pradėsim mylėtis, jis sustingsta.
- Šūdas.
Jis nusiridena nuo manęs ir nuėjęs prie komodos pasiima folijos paketėlį. Jo rankos dreba, tačiau vargais negalais praplešia ir užsimauna kažką ant savo varpos. Metęs žvilgsnį į mane vėl nusikeikia ir priėjęs vėl užgula mane.
- Tu mano. Tik mano.
Pasineria į mane, aš klykteliu, nes tai taip jausminga. O jis mane baudžia toliau. Tai taip primityvu ir tobula, kad pasiekusi žvaigždės subyru ir pro akių kampučius nuteka išdavikės ašaros. Jis dar kartą įstumęs į mane sukniumba. Nusirita nuo manęs uždusęs ir pasuka galvą į mane.
- Užgavau?
Sunerimsta jis pamatęs riedančias ašaras.

- Ne.
Papurtau galvą. Jis nurimsta. Tada atsistoja.

-  Gerai. Eime į dušą.
Su tavim nors ir į pasaulio kraštą, tačiau tų žodžių neištariu, o tik linkteliu ir nuseku paskui jį.