Kaip surasti meilę ( Baigta)

57. Gabrielius

Ji labiausiai siutinanti moteris pasaulyje. Ne, galaktikoje! Aš noriu ją gerai prilupti ! O gal išdulkinti...

- Mėšlas!
Suriaumoju ir apsirengiu kelnėmis.

Aš suprantu jos nuogąstavimus, bet juk vaikas gimsta ne iš kart, o po suknistų devynių mėnesių. Velniop. Man reikia plano ją įtikinti. Nežadu laukti dvejų metų ar daugiau.

- Žmogau, ramiau.
Kaip visada nesibeldęs įeina Dantė ir pamato kai paspiriu kėdę.

- Atsiknisk.
Pro sukąstus dantis iškošiu ir jis sukikena.

- Oho, ką tik susituokėte, o jau nuotaikėlė superinė.
Aš sugriežiu dantimis.
- Kas nutiko?
Jau kiek susirūpinęs paklausia ir prisėda ant sofos krašto.

- Nieko.
Piktai sušnypčiu ir jis iškelia rankas.

- Matau, kad ne nieko, bet nežadu kamantinėti.
Aš prisėdu ant kito sofos krašto ir giliai įkvepiu.

- Tai dėl Saulės.
Tyliai sumurmu ir jis pavarto akis.

- Tą jau supratau... Kas nutiko?
Aš susiraukiu, nežinau ar noriu jam tai pasakoti, bet velniai nematė.

- Ji nenori dabar vaikų.
Jis švilpteli ir aš piktai pasižiūriu į jį.

- Gabi, jūs prieš porą valandų tik susituokėte, kam taip skubėti?
Mėšlas. Ir jis tą patį!

- Jūs jau gal kalbėjotės?
Prisimerkęs stebiu Dantės išraišką, bet jis tik pakelia rankas.

- Ne, aš jos dar net nemačiau po spaudos konferencijos.
Aš atsistoju ir pradedu žingsniuoti po palatą.

- Aš noriu su ja tikros šeimos. Pats žinai, kaip mes užaugome...
Girdžiu kaip jis krenkšteli ir tada matau prie durų stovinčią savo rugiagėlių mergaitę.

- Gal aš eisiu...
Nejaukiai sumurma Dantė ir išeina lyg viesulas. Saulė žiūri į mane keistu žvilgsniu ir man tai nepatinka. Po galais, gal tikrai reikėjo jos kol kas nespausti. Palaukti bent mėnesį...

- Gabrieliau, mums reikia pakalbėti.
Aš sugebu tik linktelėti galvą ir parodau, kad prisėstų. Ji uždaro duris ir vėl užrakina jas. Stengiuosi negalvoti, kas buvo vos prieš kelias akimirkas kai ji tai padarė, bet vaizduotėje iškyla jos nuogos vaizdas ant sofos ir mano draugužis prabunda. Velnias. Žvilgteliu į ją ir jos skruostai pasidaro švelniai rausvi. Manau, mano žmona galvoje apie tą patį, bet dabar nelaikas tam.

- Klausau.
Jaučiu, kad balsas kiek prikimęs, bet ji arba to nepastebi, arba nusprendžia nereaguoti.

- Aš truputį pagalvojau apie tai...
Pradeda mikčioti.
- Dieve, tai taip sunku...
Suvaitoja ji ir man suspaudžia širdį. Mėšlas. Gal tikrai per anksti aš ją užsipuoliau?!

- Mažute, viskas gerai. Pakalbėsim apie tai vėliau.
Prisėdu šalia jos ir užuodžiu jos kvapą, kuris mane nuramina. Apkabinu ją ir ji priglunda prie manęs.
- Aš idiotas, kad tave taip užsipuoliau iš kart.
Ji truputį atsitraukia ir pradeda purtyti galvą, matau kaip jos akyse kaupiasi ašaros ir tai yra dūris man į širdį.

- Tai aš atsiprašau...
Ji vos sukužda, nes jos balsas dreba. Šūdas. Pridedu pirštą jai prie lūpų.

- Ne, tau nereikia atsiprašinėti. Mes tikrai esame kolkas dideliame chaose.
Ji sukūkčioja ir man pasidaro negera.
- Prašau, neverk. Viskas gerai. Mes pakalbėsime apie tai vėliau.
Priglaudžiu ją prie savo krūtinės ir ji gailiai atsidūsta, tada nebesivaldo ir pradeda verkti dar labiau.

Aš ją laikau apkabinęs ir kuždu raminančius žodžius. Po kurio laiko ji nurimsta ir pasišalina į vonios kambarį. Likęs vienas pradedu vaikštinėti po palatą ir suprantu, kad tikrai perlenkiau lazdą. Mūsų gyvenimas yra kolkas tikras beprotnamis. Aš tik po kelių dienų būsiu paleistas namo, Saulė gal dar neatsigavo nuo visų smūgių emociškai...

Aš tikrai idiotas. Man reikia sutvarkyti tėvo reikalus visus ir pašalinti visas kliūtis, kurios gali vilktis iš paskos.

Dar Rebeka... Gailiai atsidūstu. Kai ji sužinos apie spaudos konferenciją užvirs tikras pragaras.

Tyliai atsidaro durys ir Saulė nedrąsiai išeina iš vonios kambario.

- Atleisk man už emocijas...
Tyliai sukužda ji.

- Nereikia. Viskas gerai mažute, tai aš atsiprašau.
Ji panaikina atstumą tarp mūsų ir priglunda prie manęs. Mano rankos apsiveja ją ir aš įkvepiu jos kvapo. Dangiška kaip visada...

- Gabrieliau, aš tau melavau.
Ji vos sumurma, bet man pasišiaušia visi plaukeliai. Truputį atšliju nuo jos.

- Dėl ko melavai?
Stengiuosi be reikalo nepanikuoti, bet mintis, kad ji man kažką melavo man labai nepatinka. Ji nedrąsiai pakelia akis į mane.

- Aš noriu vaikų, bet bijau...
Ji nusuka akis ir atsitraukia nuo manęs, o mano širdis pradeda plakti greičiau.

- Ko?
Kažkaip vos apverčiu liežuvį.

- Aš nenoriu vaikų auginti tavo pasaulyje, kuriame gyvybė nieko nereiškia, kuriame pilna melo ir apgaulių.
Matau, kaip jai nemalonu man tai sakyti, jos rankos truputį dreba ir ji vengia mano žvilgsnio.

- Tu nori saugaus gyvenimo be mano viso šūdo, kuris velkasi paskui mane...
Ji susiraukia, kaip visada kai kalbų nevisai gražiai, bet linkteli galvą.

Po galais, tai štai kas jai neduoda ramybės. Aš pats nenoriu tokio gyvenimo savo vaikams. Kai pagalvoju ką esu matęs ir patyręs net nusipurtau. Bandau sugauti jos žvilgsnį, bet ji vis nusuka jas.

Negaliu pakęsti atstumo tarp mūsų, todėl prieinu prie jos ir apglėbiu rankomis veidą.

- Mažute, aš pats to nenoriu.
Matau akyse jos sumišimą ir noriu pavartyti akis.
- Juk dėl to viskas priklauso dabar tavo tėvui. Mes po truputį viską pakeisime.
Ji susiraukia ir aš suprantu, kad jai nieko nepasakojau apie ateities planus.
- Tai užtruks laiko, bet verslą paversime teisėtu. Nebus jokio mėšlo.
Ji piktai pasižiūri ir aš pavartau akis.
- Kitaip nei mėšlas negaliu to apibūdinti.
Ji truputį atsipalaiduoja mano glėbyje.

- Tikrai? Viską pakeisite?
Su vilties gaidele sumurma ji. Aš linkteliu.

- Taip. Aš nenoriu, kad tau ar būsimiems mūsų vaikams kiltų pavojus.
Ji priglunda prie manęs dar labiau.

- Ačiū.
Ji pabučiuoja man į lūpas ir jos skruostai nusidažo rausvai.

- Dieve, kaip tave myliu...
Prisitraukiu ją dar arčiau ir užgrobiu jos lūpas.

Viskas pasimiršta. Mintyse tik prisižadu, kad padarysiu viską ko ji nori ir dar daugiau...