Kaip surasti meilę ( Baigta)

11.Gabrielius

Bandau prabusti, bet kūnas manęs visiškai neklauso. Jaučiuosi tarsi katinas pramiegojęs puse amžiaus. Pasisuku ir jaučiu šalia savęs šiltą kūną ir tada visi atsiminimai sugrįžo.

- Šūdas.
Aš tikrai tai padariau. Taip savęs nekenčiu. Aš tikras gyvulys, juk prižadėjau ją paliesti ir jai padėti, kai viskas išaiškės, o dabar...

Dieve, kaip buvo gera, ji tokia tobula, nieko nemoka, bet iš prigimties yra jausminga ir erotiška. Jai net stengtis nereikia. Tokiam šūdo gabalui užteko tik, kad ji nusimestų drabužius ir aš pamiršau viską pasaulyje. Kaip ji taip gali veikti mane? Tokį pašlemėką, kuris šiaip jau nelabai turėtų vaikščioti po suknistą pasaulį.

Ką man dabar reiks daryti? Apsisunkinau sau gyvenimą dar labiau, aš to nusipelniau, bet kaip jai reiks gyventi. Aš atėmiau jai nekaltybę. Atvirai esu turbūt didžiausias egoistas, nes šiaip viduje begalo džiaugiausi, kad buvau jai vienintelis, mano demonas tūnantis viduje dabar puotauja.

Atsisukęs spoksau į ją, ji miega ant pilvo veidas atsuktas į mano pusę, nubraukiu jai nuo veido užkritusę sruogą. Velnias, kokia ji graži, jai nereikia nei lašo kosmetikos. Jos kūnas gali išvaryti bet ką iš proto, krūtys tobulos, laibas liemuo, riestas užpakalis ir ilgos kojos. Ją atsiuntė pats Liuciferis, kad mane suviliotų, nes dabar mano sielą tikrai atsidurs pragare.

Bet kodėl tada nesigailiu? Nes esu pabaisa jau senai ir tai jau niekaip nepasikeis, nors ir norėčiau būti kitoks, kuris jai tiktų, norėčiau būtų geras ir nuoširdus kaip ji. Dieve, kokia ji naivi, turbūt nepažįstu daugiau tokių kaip ji. Neatsispiriu norui ir švelniai paglostau jos skruostą, ji truputį sujuda, bet toliau miega, tik gal nusišypso.

- Kad tu žinotum, aš nevertas tavo nei šypsenos, nei ko kito. Aš monstras, kuriam nevieta šalia tavęs.
Sušnabždu tyliai, kad jos nepažadinčiau.

Tada kaip tik galima tyliau išlipu iš lovos, nes jei dar bent minutę gulėsiu šalia jos rytas prasidės seksu, aišku būti gerai taip pradėti dieną, bet tai dar labiau komplikuotų esama situaciją.

Velnias, tai pirmas kartas kai šalia užmigau kartu su moterimi ir išmiegojau visą naktį. Bet šalia jos pabusti tikrai norėčiau dažnai.
- Kas čia dabar Gabrieliau?!
Subaru save ir einu į vonios kambarį. Riekia palysti po dušu, gal kažką sugalvosiu, kaip išsrėbti šitą košę. Nežinau, kodėl, bet mintis, kad galiu ją įskaudinti man visai nepatinka. Norii, kad ji tik šypsotusi ir būti laiminga, mylima... Nors dėl mylima, man nepatinka, nes vien mintis, kad ji kito vyro glėbyje yra nepriimtina.

Įlipu į dušo kabina ir paleidžiu ledinį vandenį, gal jis numalšins geismą tai gulinčiai dyvai. Stoviu po vandens srovę, jaučiu kaip vanduo bėga mano kūnu ir po truputį rimstu. Kodėl aš toks silpnas jos kerams? Nuo tos akimirkos kai ją sutikau apie nieką daugiau negaliu galvoti. Ji mano silpnybė, o tokiam kaip aš, to negalima turėti. Peršasi tik viena mintis kaip pabėgti nuo jos, nors tiek kūnas tiek širdis nenori jos palikti. Bet protas sako, kad ji mano pasaulyje žus, ji per naivi ir nuoširdi. Ją mano pasaulis sutryps ir iš jos nieko gero neliks, o aš to visai nenoriu.

Rankomis atsirėmiu į šaltas plyteles ir mąstau, kaip reiks palikti Saulę. Suprantu, kad kolkas bus neįmanoma tai padaryti. Reikia viską išsiaiškinti su jos tėvu, tada nuspręsti dėl jos gyvenimo, kuriame manęs negali būti.

- Velnias.
Vien mintis, kad jos nematysiu varo į neviltį, kad negalėsiu jos pabučiuoti...
- Šūdas.
Ji mano bausmė. O gal vis dėlto leisti jai būti su manimi? Juk tėvas kažkaip gyvena su motina.
- Motina...
Net prunkšteliu, pavadinimas tik toks. Jaučiu didžiausia baimė ir yra, kad Saulė gali virsti į tokią kokia yra mano motina.

Net sudrebu, negali to įvykti, negaliu leisti, kad ji taptų bejausme kale, kuriai rūpi tik ji pati ir niekas kitas. Motinai buvo svarbu tik jos išvaizda ir statusas. Nei aš, nei tėvas niekada jai nebuvome svarbūs. Alma pasakojo, kad ji pradžioje buvo kitokia, naivi, linksma ir visus mylinti, bet tėvo gyvenimo būdas, verslas ir visas kitas mėšlas ją sunaikino per kelerius metus.

- Negaliu taip pasielgti su Saule.
Gal jei išgelbėsiu ją, man bus bent kiek sumažinta bausmė pragare.

Užsuku vandenį ir išlipu iš kabinos. Rankšluosčiu apsivalau ir pravėręs duris matau, kad ji dar miega, todėl nuogas nutipenu į drabužinę. Joje užsidedu trumpikes, apsirengiu džinsus ir baltus marškinius, apsiaunu odinius juodus batus ir užsidėjęs laikrodį išeinu iš drabužinės. Sustoju prie lovos, pažvelgęs paskutinį kart į Saulę neatsispiriu pagundai ir pakšteliu į žandą.

- Iki.
Sušnabždu jai prie veido, tada atsilenkiu ir pasiimu telefoną nuo komodos. Išeinu į kolidorių. Greit negalvodamas surenku Dantės numerį. Po kelių signalų jis pakelia ragelį.

- Susitinkam " Pragare". Kaip visada.
Nieko nelaukęs suberiu žodžius.

- Sveikas ir tau, taip jaučiuosi gerai, ačiū, kad pasidomėjei...
Pasišaipo draugas.

- Apseisime be tavo sarkazmo.
Sugriaudėju piktai. Neturiu nuotaikos, nenoriu niekur eiti, bet privalau atsipūsti ir bandyti pamiršti bent dienai Saulę.

- Jis su manim visada, be jo aš negaliu gyventi, juk tu žinai seni.
Atsako nei kiek nesureagavęs į mano piktesnį toną. Jis mane pažįsta ir jam dažniausiai dzin ant mano nuotaikų kaitos.
- O kaip mergina?
Labai atsainiai paklausia jis ir man pasirodo, kad jis kažką įtaria.

- Gerai. Po valandos susitinkam.
Nesileisdamas į ilgesnes diskusijas su juo padedu ragelį. Žinau, kad jam neramu dėl manęs, juk ne kiekvieną dieną gelbsčiu nekaltas merginas.

Patraukiu į virtuvę, joje randu Danieliaus mama ruošiančia pusryčius. Ji man tarsi motina, ne kart siūliau nebedirbti ir tiesiog ilsėtis, tiek aš jai esu tikrai skolingas. Bet ji tik numojo į mano pareiškimą ranka ir sakė, kad ji taip negali, jai patinka manimi rūpintis ir jos būdas neleidžia jai drybsoti. Todėl ji apsigyveno mano bute ir čia tvarkosi kaip tik nori. Nieko iš jos nereikalauju, bet ji visada gamina maistą ir tvarko namus, aišku labiausiai jai patinka man pamokslauti.

- Sveika Alma.
Prieinu prie jos ir pakšteliu į žandą. Ji mane apkabina ir pasižiūri į akis, o aš neatlaikęs jos žvilgsnio nuleidžiu jas.

- Ji ne tokia kaip tavo motina.
Tik tiek pasakiusi ji apsisuka ir eina iki kavinuko. Nekenčiu, kai ji skaito mano mintis.

- Kodėl taip sakai?
Įdomu ką jos abi vakar kalbėjo.

- Todėl, kad ji daug stipresnė nei gali atrodyti. Ji daug verkia, bet tik dėl to, kad nemoka susivaldyti ir užsidėti kaukės, gal kiek perdaug emocinga. Ji yra nešlifuotas deimantas.
Ji atsisuka ir atneša kavos puodelį, kurį padeda prie manęs.
- Pusryčiausi? Ar jau bandysi bėgti nuo Saulės?
Ji pašaipiai kilsteli antakius ir mane dar labiau suerzina. Šūdas.

- Pusryčiausiu.
Atsakau pikčiau nei norėjau, o ji tik prunkšteli. Apsisuka ir atneša lėkštę, kurioje kepti kiaušiniai ir šoninė.
- Ačiū.
Ir pradedu valgyti, kad tik nereikėtų daugiau kalbėtis, bet mano maldos juk nekeliauja į dangų...

- Tu supranti, kad ji tavim besąlygiškai pasitiki ir net manau, kad jau myli.
Ji tai pasako, ne klausia, o konstatuoja faktą.

- Ji taip galvoja, nes aš jos sutiktas pirmas vyras. Kai pamatys pasaulį viskas pasikeis.
Susiraukiau, ne jau aš bijau, kad ji išėjusi į pasaulį nebemylės manęs, todėl dabar taip pykstu? Kokios pievos, tikras mėšlas. Pakeliu akis į Alma ir suprantu, kad ji taip pat tai pastebėjo.

- Aš tik pasikartosiu, kad ji ne tavo motina.
Apsisukusi išeina iš virtuvės. Kaip tai suprasti?

- Šūdas!
Nustumiu lėkštę ir nunarinu galvą. Kaip nekenčiu, kai Alma taip elgiasi, pasako kažką ir išeina, o man reikia sukti galvą ką ji turėjo omenyje. Girdžiu kaip pradeda skambėti mobilusis, paimu jį ir matau, kad skambina tėvas. Tik jo man šiandien ir trūko iki pilnos laimės.
- Mėšlas.
Kaip ne nenoriu su juo kalbėtis, bet...
- Klausau...