Kaip surasti meilę ( Baigta)

8.Saulė

Aš pamažu grįžtu į realybę, jaučiuosi tarsi gulėčiau ant debesų ir tas kvapas... Tas kvapas kaip Gabrieliaus. Lyg mėtos, citrina ir mediena, man tai labai patinka. Įsikimbu į pagalvę dar labiau ir suprantu, kad aš lovoje. Bandau pramerkti akis, bet jos nelabai klauso manęs, bet pasistengus vėl, pagaliau pavyksta. Atsiverčiu ant nugaros ir žiūriu į lubas, jos baltos, nelabai suprantu kur randuosi. Bandau atgaminti kaip čia atsidūriau, bet tik atsimenu, kad lyg per sapną mane išgelbėjo Gabrielius, jis kažką pasakojo, kad man padės... Bet nelabai gerai prisimenu...

Bandau atsisėsti, bet galva plyšta ir vėl krentu atgal į patalus. Sukaupiu visas jėgas ir pagaliau pavyksta atsisėsti, apsidairau po kambarį, o jis visas baltas ir juodas, daugiau jokių spalvų. Kambaryje tik lova, komoda su veidrodžiu ir didelis minkštas kilimas. Matau yra trys durys, atsistoju, atveriu pirmas ir randu ten drabužinę. Užeinu į ją, o ten daug tvarkingai sukabintų drabužių.

- Oho, kiek daug batų.
Jų tiek daug gražiai sudėliotų lentynose, kad jaučiu užtektų visam mėnesiui kas dieną nešiojant vis kitus.
- Čia tiek daug drabužių...
Tai didesnė patalpa nei mano kambarys. Toliau mažesnėse lentynėlėse sukrauti laikrodžiai, diržai ir kaklaraiščiai.

Apsisuku ir einu iš ten. Atidarau kitas duris, o čia kaip kokiam kosmose, viskas blizga, stovi didelė vonia viduryje patalpos, dešinėje du tualetai ir dvi kriauklės, kitoje pusėje stiklinė pertvara ir kažkokie kranai. Nubėgu iki tualeto ir atlieku gamtiškus reikalus, nusiplaunu rankas ir pasižiūriu į veidą.

- O Viešpatie, atrodau klaikiai.
Žandas gana raudonas, nusiprausiu veidą. Šiek tiek atsigaunu ir pasijaučiu daug geriau, bet daugiau apsiprausti neturiu jėgų ir tada ateina suvokimas kokia esu alkana, juk savaite beveik nieko nevalgiau, buvau gyva beveik vandeniu. Palikusi vonios kambarį išeinu pro trečias duris kurios veda į kolidorių.
- Kaip rasti virtuvę?
Ir kur pats Gabrielius? Kodėl mane paliko viena, bet tik apie tai pagalvojus išgirstu garsus, tarsi nukrito puodelis, pasileidžiu to garso link.
- Tikiuosi tai Gabrielius.
Bet deja, pravėrus duris matau gana senyva moterį, kuri su šluota bando susemti sudaužytą puodelį. Pamačiusi mane ji pakelia akis ir nuskanuoja mane, pasijaučiu nejaukiai, nes esu su ta pačia balta suknele, kuria nešioju jau savaitę, nors ji jau visai nebalta, o beveik juoda...

- Sveika, aš Alma.
Čia gal jo mama, nors nelabai panaši, daug žemesnė, šviesesnio gymio ir veidas apvalainas, akys žalios. Turbūt supratusi, kad aš šiek tiek bijau jos. Ji parodo į kėdę, aš greit nubėgu kiek leidžia turimos jėgos ir atsisėdu.
- Aš esu ūkvedė, prižiūriu namus, gaminu maistą ir panašiai. Ponaitis Gabrielius sakė, kad jūs turbūt būsite išalkusi, tad turėčiau jūs pamaitinti, ko norėtum brangioji?
Ji labai švelniai viska pasako ir laukia ką aš jai atsakysiu. Aš kažkodėl nuo tokio švelnumo šiuo metu labai susigraudinu.
- Ak, mieloji, gal ką netaip pasakiau? Kodėl verki?
Pripuola ji prie manęs ir uždeda savo rankas man ant pečių. Aš pro ašarotas akis pažvelgiu į ją ir pradedu dar labiau raudoti. Ji prisitraukia mane į savo glėbį ir leidžia išsiverkti. O man taip gera, ji tokia maloni ir gera. O Dieve ir dar kvepia saldžiais pyragaičiais. Kaip tėvas galėjo sakyti, kad žmonės blogi? Gal jis jų nesutiko? Gal man sekasi sutikti tik gerus ir gražus juos?
- Geriau? Beja kuo tu vardu?
Paglosčiusi galvą ji šiek tiek atsitraukia, bet laiko paėmusi mano rankas.

- Saulė.
Šiek tiek nusiraminusi šiaip ne taip išsteniu savo vardą.

- Koks gražus ir neįprastas vardas, bet tau jis labai tinka, tu labai panaši į saulę. Tik tau reikia daugiau šypsotis.
Ji nusišypso ir man pačiai šiek tiek pakyla lūpų kampučiai.
- Taip daug geriau. Dabar mieloji pasakyk ko norėtum pavalgyti ir aš pasistengsiu tau su didžiausia meile pagaminti.
Kai tai pasako, ji paglosto mano skruostą ir apsisukusi nueina pabaigti tvarkyti duženų. Aš noriu jai padėti, bandau atsistoti, bet susvirduliuoju, tai pamačiusi Alma pribėga vėl prie manęs.
- Saulute, kodėl stojiesi?
Laikydama man ranką ji pasodina mane ir matau, kad dabar labai susirūpinusi nužiūri mane.

- Aš beveik savaite nieko nevalgius, neturiu jėgų, bet norėjau padėti jums.
Sušnabždu ir nuleidžiu akis į grindis, pasidaro gėda, kad pati taip save nualinau, kad nevalgiau atnešto tėvo maisto, o labiausiai gėda, kad pasidaviau, norėjau numirti...

- Oj vargšiuke, man padėti nereikia, man už tai moka pinigus, be to pati numečiau tą puodelį.
Mirkteli akim ir nuomoja ji ranka, o aš vėl atsisėdu atgal ant kėdės.
- Kadangi nevalgiai visą savaitę bijau kažką rimto siūlyti valgyti, nes gali būt bloga. Hmmm... Išvirsiu savo firminio vištienos sultinio, jis padės tau atgauti jėgas.
Ji nusišypso ir pradeda ruošti maistą. Kol ji gamina aš apžiūriu virtuvę, ji kaip ir kambarys labai minimalistinio stiliaus ir dominuoja juodos su balta spalvos.

- O kur Gabrielius?
Užduodu svarbiausią klausimą. Alma labai maloni ir t.t., bet aš labai noriu pamatyti Gabrielių, jį apkabinti ir padėkoti. Dar noriu sužinoti kur mano tėvas.

- Jis išvažiavęs. Jus atnešė į kambarį ir liepęs prižiūrėti išvyko. Sakė jums pasakyti, kad nesirūpintumėte ir jaustumėtes kaip namuose, jis grįš kaip tik galima greičiau.
Aš tik palinksiu ir leidžiu jai toliau gaminti.

Ji padaro nuostabų sultinį ir kelis lengvus sumuštinius. Pasisotinu tikrai neblogai.

- Labai jums ačiū. Pavalgiau tikrai skaniai.
Nusišypsau jai ir atsistojus nurenku indus, sudedu į kriauklę ir pradedu plauti.

- Mergaite, nereikia, aš pati, be to yra indaplovė.
Ji suskuba mane patraukti nuo kriauklės.
- Tu labai silpna.

- Juk jūs darėte valgyti, galiu bent jau indus išplauti.
Ji tik vėl numoja ranka ir atidarius kažkokia spintelę deda indus.
- O kas yra indaplovė? Tai tas daiktas?
Parodau pirštu į tai kur ji deda neplautus indus.

- Nežinai kas yra indaplovė?
Ji į mane pasižiūri gana nepatikliai, aš tik papurtau galvą ir ją nuleidžiu, šiek tiek susigėstu.
- Tai tokia mašina kuri išplauna indus už mus. Ateik parodysiu.
Aš nedrąsiai prieinu prie jos ir ji man parodo ką ir kaip daryti reikia. Tikrai geras išradimas.
- Matai kaip gerai ir nesunku.
Aš tik linkteliu ir nusišypsau.
- Atleisk jei kišuosi ne ten kur reikia, bet iš kur pažįstami judu su Gabrieliumi?
Ji nedrąsiai manęs paklausia ir aš jai viską papasakoju, kaip sutikau jį ant keliuko, kaip mus užtiko tėvas, aišku praleidžiu tą vietą apie bučinius ir panašiai. Sunkiausia buvo pasakoti ką padarė tėvas vėliau, o Alma visą net dreba iš pykčio mano tėvo elgesiui, aiškiu aš apsiverkiau.
- O vaikeli, kaip taip galima elgtis, jis nevertas tėvo vardo.
Ji apkabina mane ir man taip gera pasidaro.

- Jūs tokia gera, man tėvas sakė, kad nėra žmonių gerų ir gražių, bet kaip jis klydo. Na gal tas vyras kuris buvo su Gabrieliumi tikrai gana šiurpokas.
Ji tik sukikena.

- Dantė, na jis gali tikrai atrodyti gana šiurpokai, bet jis mano sūnus.
Ji pradeda kvatotis, o man taip gėda pasidaro.
- Nesijaudink, jis tik atrodo piktas, bet jis kaip šuo, kuris nebent gali tik aploti.
Ji man paglosto skruostą ir aš suprantu, kad ji nepyksta ant manęs.
- Gerai, tu pavalgiusi ir jau truputį atsigavusi, manau, reiktų dušo ir naujų drabužių.

- O kas tas dušas?
Vėl pasidomiu, nes net neįsivaizduoju kas tai yra.

- Tai kaip lietutis ar vonia. Einame parodysiu ir kol prausiesi atnešiu švarių drabužių, tikiuosi ką nors rasiu, nes tu labai liekna.

Ji nuveda mane į vonios kambarį, parodo kaip naudotis dušu ir t.t. Esu jai begalo dėkinga, tai taip malonu. Man patikdavo gulėti namuose vonioje, bet dušas man tikrai labai patinka. Kol prausiuosi Alma atneša drabužių, tai kelnaites, kelnes ir maikutę. Visi drabužiai yra perdideli, bet padėkoju ir apsivelku drabužius. Atėjusi į kambarį kuriame prabudau pasižiūriu į veidrodį. Atrodau klaikiai, kaip su maišais, bet tiks, niekada nebuvau išranki drabužiams. Tėvas visada juos man pirkdavo.

- Bus gerai.
Pritariu sau ir dar palinksiu savo atvaizdui.

- Nebus...