Kaip surasti meilę ( Baigta)

41. Gabrielius

- Žmogau, kam ta skuba?
Vos įžengęs į kabinetą sumurma Dantė ir kaip visada nesibeldęs. Pavartau akis, bet nieko neatsakau, toliau sėdžiu prie kompiuterio ir spausdinu paskutinius žodžius tėvo imperijos karstui.

Jis prisimerkęs stebi mane ir numojęs ranka nueina iki baro ir prisipila gėrimo.

- Tuoj atvyks Motiejus.
Tyliai burbteliu ir atsitraukiu nuo kompiuterio. Tada išsišiepiu iki ausų. Viskas. Mano keršto planas beveik baigtas. Liko tik Motiejaus parašas.

- Mums reiks švęsti?
Linksmai sušunku Dantė ir aš sukikenu.

- Taip.
Tvirtai pareiškiu ir jis išsišiepia.

- Pagaliau...
Lyg pavargęs sumurma, bet veide toliau šviečia plati šypsena.

- To laukėm prakeiktus dvejus metus.
Negaliu nuslėpti jaudulio balse.

Po tariamų vestuvių tėvas neturėjo kur trauktis ir po truputį mane įleido į savo reikalus. Prieš mėnesį beveik viską jau užvaldžiau... Jis aišku to nežino, galvoja, kad aš toliau tik esu jo marionetė. Bet...

- Atvyko Motiejus.
Pasibeldusi įkiša galvą Alma.

- Tegu užeina...
Ir nusišypsau. Tai pamačiusi Alma susiraukia ir klausiamai pakelia antakį. Taip, ne dažnai toks būnu, bet dabar negaliu nuslėpti savo jausmų.

Aš beveik laimingas. Žinau, kur yra mano rugiagėlių mergaitė ir kad jai kol kas viskas gerai. Mano tėvas jos nepalies, nes ji pasirodo Motiejaus dukra. Likimas mėgsta pokštauti! Po galais tai daug geriau nei galiu įsivaizduoti.

Almai išėjus Dantė nusijuokia ir prisėda šalia manęs.

- Saulė Motiejaus dukra. Tai velniškai gerai...
Bet girdžiu jo balse dvejonę.

- Kas yra?
Sutrikęs sumurmu ir jo veidas truputį apsiniaukia.

- Jis Saulės tėvas, ji saugi ir panašiai, bet...
Jis susiraukęs žiūri pro langą.
- Jei jis sužinos apie tave ir ją...
Jis nutyla ir žinau, kad pats nežino kaip užbaigti sakinį. Mėšlas.

Pats dėl to nervinuosi, nežinau nei kaip jis reaguos nei ką jam tiksliai sakyti. Tik žinau, kad kai baigsiu reikalus su savo sušiktu tėvu, pradėsiu kovoti dėl savo mergaitės.

Mus pertraukia beldimas į duris. Kažkodėl mano nuotaika sugenda... Velniai rautų tą Dantės liežuvį!

- Užeik!
Sušunku ir Motiejus plačiai atveria duris. Jo akyse šviečia pasitenkinimas, nes jis žino kokiu reikalu aš jį pasikviečiau.
- Sėsk.
Parodau ranka į krėslą šalia stalo, kitame sėdi Dantė, pats vėl prisėdu už stalo.
- Atleisk, kad taip netikėtai, iš kart po renginio paprašiau atvykti.
Jis tik sukikena.

- Dėl šio reikalo net iš gilaus miego pažadintas atvykčiau.
Šypteliu. Jis tikrai nori sunaikinti mano tėvą kaip ir aš.

Jo motyvų gerai nežinau, bet jei gandai tikri, tai mano tėvas kaltas dėl jo tėvo mirties. Adamas sunaikino jam priklausiusias perdirbimo gamyklas ir senolį ištiko širdies priepolis, dėl kurio jis ilgai gydėsi, bet taip ir nepasveiko.

Dėl šių gandų ir pasiūliau prisidėti Motiejui, nes norėjau žmogaus kuris trokštų keršto.

- Liko nedaug, trūksta tavo paskutinio parašo ir viskas bus mūsų, o tada...
Motiejus krenkšteli ir aš sustingstu.

Mūsų akys susitinka ir jose matau man nesuprantama jausmą. Mane išpila šaltas prakaitas ir pulsas padažnėja. Šūdas. Mano širdis jaučia, kad tai dėl Saulės... Ne jau jis sužinojo apie mus?

- Aš noriu pakeisti sąlygas.
Stengiuosi valdytis ir neparodyti kaip jis mane nustebino. Po stalu sugniaužiu kumščius.

- Klausau.
Lediniu balsu ištariu ir matau, kaip jis truputį įsitempia. Mėšlas. Man jo reikia, bet jei jis lieps nelysti ir palikti mano mėlynakę, šis sandoris neįvyks.