Kaip surasti meilę ( Baigta)

23.Gabrielius

Girdžiu eidamas į kabinetą juoką. Iškart ji atpažįstu, tai jos, Saulės juokas. Kodėl ji juokiasi? Nieko nesuprantu, aišku džiaugiuosi, kad jai linksma, bet kas ją galėjo pralinksminti? Vedamas smalsumo einu link garso ir prieinu virtuvę.

- ...todėl tu mano.
Tai Dantė. Šūdas. Kas čia dabar?! Susinervinęs atidarau duris ir jie abu užtyla susmeigę akis į mane. Dantė išsišiepia, o Saulė nuleidžia akis ir susigėsta. Velnias, man visa tai nepatinka.
- O sveikas.
Sušunka Dantė ir apsisukęs nueina iki kavos aparato. Aš toliau stebiu mergina, kuri nepakelia akių į mane. Ji tik vikriai atsistoja nuo kėdės ir nepakeldama akių į mane išeina. Mėšlas, kas vėl netaip?!
- Gersi kavos?

- Kas čia ką tik velniai rautų buvo?!
Suriaumoju.

- Paklausiau ar gerai kavos? Kas tau yra?
Rmiai sumurma ir atsisėda ant kėdės kur sėdėjo mėlynakė.

- Nemalk šūdo. Ką su ja kalbėjai?
Pro sukąstus dantis iškošiu. Jis dar apsimeta, kad nesuprato ko aš noriu! O jis toliau mane ignoruoja ir pakelia lėkštę su bandelėmis.
- Klausyk, neerzink manęs.
Stengiuosi valdytis, bet balsas net dreba iš įsiūčio.

- Nieko rimto, tik papasakojau tavo tėvelių planą.
Tada garsiai nusijuokia, o man visai nelinksma.

- Kam jai viską pasakei?
Rėkiu ant jo, o jis tik trukteli pečiais. Jis mano draugas, bet dar lašas ir vėl nosis bus lūžusi.

- Bandžiau ją pralinksminti, ji čia sėdėjo viena ir verkė.
Man atvimpa žandikaulis, kodėl ji verkė? Kas vėl nutiko...

- Kodėl?
Suglembu ant kėdės prie stalo ir panardinu pirštus į plaukus. Kas jai vėl negerai? Verkė, dėl to, kad manęs ryte nerado šalia?

- Nežinau, nespėjau nieko paklausti, nes tu atėjai kaip koks nevisprotis.
Jau kiek pikčiau atkerta Dantė. Aš tik į jį pasižiūriu piktai, bet žinau, kad jo tai neveikia.

- Rink žodžius.
Pro sukąstus dantis iškošiu ir vėl nuleidžiu galvą.

- Tai elkis normaliai, kaip civilizuotas žmogus. Nes kolkas atrodo, kad tu gyvenai atskirtas nuo viso pasaulio, o ne ji.
Ramiai išdėsto savo pareiškimą.

- Kad mes abu augome kaip žvėrys.
Subumbu sau prie nosies. Jis tik atsidūsta.

- Nežinau, kaip bet tvarkyk savo nervus. Kaip ketini vadovauti verslui?
Ties verslui uždeda kabutes.
- Žinau, kad neturėčiau kištis, bet vyruti, susiimk. Visai galvą pametei, kai ji atsirado tavo gyvenime.

- Žinau ir pats.
Jau kiek nurimęs atsakau. Ir abu paskęstam tyloje. Tačiau neilgam, nes nebegaliu laikyti to viduje.
- Kaip reiks susitvarkyti savo gyvenimą? Aš baigiu išprotėti dėl jos.
Pagaliau prisipažįstu. Abu žvelgiame į vienas kitą ir aš laukiu kol jis ką nors pasakys, gal patars... Negaliu taip toliau gyventi. Jis nuleidžia akis ir atsigeria kavos.

- Supranti, kad tarp jūsų stovi daugybę sienų. Jos praeitis, tėvas, nežinia kur dingusį motina ir nekalbu jau apie tavo šeimynėlę.
Nusivaipo jis.
- Jie tau niekada neleis būti su ja. Jūsų santykiai neturi ateities.
Prislopintu balsu sukužda. Aš suurzgiu iš nevilties.

- Tai ką siūlai daryti?
Sušnypščiu.

- Nežinau, bet jai galvoji apie jos jausmus ir gyvenimą, tai turi greičiau apsispręsti ką renkiesi ir kaip toliau gyvensi.
Atsistojęs patapšnoja per petį ir išeina iš virtuvės.

Suriaumoju, ką po velnių turiu daryti... Pats žinau, kad turiu ją paleisti, nes jai ne vietą šalia manęs. Perdaug esu susitelkęs ir pritvinkęs mėšlo. Pasižiūriu į rankas, jos tik šiandien nužudė žmogų, tėvo paliepimu.