Kaip surasti meilę ( Baigta)

35. Gabrielius

Aš vis skaitau ir skaitau jos prakeiktą laišką. Ir vis labiau siuntu.

- Kai ją rasiu...
Net sudrebu.

Aš noriu ją gerai papurtyti, išdulkinti ir iškaršti kailį. Ir nežinau kokia tvarka, bet... Po galais.

Aš tave myliu...

Mano galvoje sukasi jos žodžiai. Velniai rautų, nenoriu jų girdėti, nes nuo to dar sunkiau.

- Šūdas!
Suriaumoju ir paleidžiu viskio stiklą į sieną.

Aš negaliu leisti tau aukotis dėl manęs...

Ji mane išves visai iš proto!

Nenoriu, kad turėtum rūpesčių...

Mažute, aš jų jau senai tiek turiu, kad galėčiau tik pasikarti!

Ačiū tau už viską...

Tu mane pribaigsi! Už ką viską? Kad atėmiau nekaltybę? Kad per mane nuolatos verki?

Mes vistiek negalėsime būti kartu...

Kas taip pasakė?!

- Kas čia vyksta?
Sušunka Alma įžengusi į sujauktą darbo kambarį.

- Atsikniskit jūs visi!
Suloju ir paleidžiu pagriebęs dar vieną taurę į sieną. Ji krupteli ir užsidengia ranka burną.

- Gabrieliau...
Lyg maldaudama sukužda ji, bet manęs niekas nebeveikia. Jie su Dante ramina mane jau porą dienų, bet aš negaliu būti ramus.

Kol jos nebus vėl mano rankose...

- Ką?!
Suloju, ji tik vėl krupteli.
- Nesuprantu iš kur ji ištraukė nesąmonę, kad mes negalim būti kartu.
Sugriežiu dantimis, aišku aš vis kartojau, kad ją paliksiu sutvarkęs jos gyvenimą, bet maniau ji netikėjo mano nesąmonėm.
Girdžiu kaip Alma aikteli.

- O Viešpatie!
Suklykia ji.
- O Dieve...
Toliau vaitoja ir mane dar labiau erzina.

- Čia jo nėra! Čia sumautas pragaras!
Pro sukąstus dantis iškošiu ir ji net prisėda ant kėdės, kurios dar nespėjau sulaužyti.

- Čia aš kalta! Aš kalta!
Ji kažką kleidi.

- Apie ką tu po velnių kalbi?!
Suriaumoju, o ji net pradeda verkti. Mėšlas.
- Raminkis!
Stengiuosi valdytis, nes visai nenoriu, kad ji čia atėjusi verktų.

- O Dieve!
Nuo jos kartojamų nesąmonių, man net smilkiniai pradeda tvinkčioti.

- Alma!
Sušunku ir ji lyg iš transo sugrįžusi pasižiūri į mane.
- Jei dar išgirsiu žodis Dievas tikrai pratrūksiu.
Ji apžvelgia kambarį ir mano nuostabai baigia verkti.

- Ji išėjo per mane.
Jos tylus balsas vos pasiekia mano ausis. Aš prisimerkiu ir ji susigūžia.

- Kaip suprasti?
Lediniu balsu pasakau. Ji juk išėjo dėl savo sušiktos motinos. Velniai griebtų ji išėjo, nes yra per gera...

- Aš jai netyčia užsiminiau apie tavo sužadėtuves.
Man pasidaro silpna ir sudreba keliai.

- Tu ką?
Sumikčioju ir jos veidas pasidaro baltas kaip sumautas popieriaus lapas.

- Aš jai užsiminiau, kad tu pažadėtas kitai...
Dabar man pagaliau aišku ką Saulė turėjo omenyje.

- Prakeikimas!
Suriaumoju. Šūdas.

- Bet aš jai sakiau, kad tu jos nemyli ir nesi matęs.
Velnias tą Almą.

- Kodėl tu taip padarei?
Pavargęs sumurmu ir sudrimbęs ant grindų šalia sienos atsiremiu į ją. Alma vengia mano žvilgsnio, bet galiausiai atsidūsta ir metusi greitą žvilgsnį į mane užsimerkia.