Kaip surasti meilę ( Baigta)

7.Gabrielius

Viešpatie, kodėl aš laukiau tiek ilgai, praėjo beveik savaitė. Beveik visa sušikta savaitė. Niekaip negalėjau išmesti jos iš galvos, ji man nedavė ramybės nei naktimis nei dienomis. Negalėjau nei valgyti nei miegoti normaliai, visos mintys apie tą rugiagėlių akių savininkę.

- Saule, mažyte, tai aš, Gabrielius.
Pasilenkęs prie jos švelniai paliečiu jos pečius ir ji pakelia savo išbalusį veidą. Jei žiauriai išsigandau kai pamačiau ją čia, šitoje duobėje, tai dabar net kojas pakirto. Kokia ji pasikeitus. Tamsoje blogai matosi, bet tikrai atrodo nelabai gerai. Ji pasižiūri į mane savo tomis mėlynomis akimis ir aš jaučiu kaip kraujas pradeda greičiau tekėti venomis.
- Ateik čia, nebijok.
Velnias kokia ji išsigandusi, bet pasiduoda ir ištiesia rankas, kad galėčiau ją paimti.

- Taip atrodo rojus? Tu esi jame?
Aš pasimetu, bandau pažvelgti į jos akis, bet ji užsimerkia ir kaip kačiukas glaudžiasi prie manęs ir po kūną perbėga tarsi elektros srovė, trauka niekur nedingo. Bet ką ji čia kliedi? Gal jai ko prigirdė? Jei taip, tai pats užmušiu jos tėvą, prisiekiu nepasigailėsiu jo.

Vos tik baigęs kalbėti su tuo darbininku iš degalinės, supratau, kad čia kažkas netaip. Sulaukęs Dantės išvariau kartu su juo namo. Man žūtbūt reikėjo poilsio ir plano, kaip viską išsiaiškinti, nors jei atvirai pamiegojęs jau norėjau atgal važiuoti jos ieškoti, bet tas, durnius Dantė, sulaikė. Dabar ir jam subinę norėčiau išspardyti, nereikėjo man jo klausyti.

Bet sveiko proto likučiai sakė, kad negaliu skubėti, kad reikia išsiaiškinti viską ir tik tada imtis tam tikrų veiksmų. Todėl kai tik išsimiegojau, paprašiau tėvo pakalikų, kad viską išsiaiškintų apie Saulės šeimą. Ir jie užtruko gana ilgai, jų laimė, kad ne aš dar vadovauju, nes jau būtų mirę už tokį aplaidumą. Šiais laikais tiek laiko tikrai nereikia, bet tie šūdo gabalai turėjo dar daug visokių reikalų pavestų mano tėvo. Gerai, tiek to, apie jų atliktus darbus irgi negalėčiau pasigirti. Jie išsiaiškino, kad niekas nieko nežino apie saulės mamos ir jos mirtį, tiesiog nėra jokių įrašų. Saulės mama tiesiog dingo kaip į balą ir niekas apie ją negirdėjo, o Jonas visiems kitiems prikalbėjo, kad ji neva žuvo avarijoje. Tik jiems nepavyko sužinoti, kodėl jos tėvas nuslėpė, apie Saulės buvimą, apie ją irgi jokių įrašų, tik jos gimimas ir viskas. Paskui tarsi kaip į vandenį, jaučiu kad už jos motinos dingimo slepiasi jos pašlemėkas tėvas, kažkaip jis man atrodo nepatikimas.

- Nieko, pabus uždarytas jis dabar pas mus rūsyje.
Viską išsiaiškinsiu ir dėl Saulės jo tikrai nepasigailėsiu.
- Ateik saulės spindulėli.
Pakeliu ją ant rankų ir šūdas, kokia lengvutė.
- Dieve, kodėl tu tokia lengva?
Kai prieš savaite ją laikiau, tai ji tikrai buvo sunkesnė, aišku jausmas išliko toks pats, taip gera ją laikyti savo glėbyje, bet ji tikrai sulysusi.

- Gal mirus mes palengvėjam...
Ji toliau kalba kažkokias nesąmonės. Dabar ji atlošia galvą ir pasižiūri į mane, pakelia ranką ir perbraukia per mano smakrą, aš net užsimerkiu iš malonumo, velnias, jau buvau beveik pamiršęs koks jausmas kai ji liečia mane.
- O tu dabar badaisi.
Ir ji sukikena. Šūdas, jai tikrai blogai, ji nesupranta realybės. Aišku man labai malonu girdėti jos kikenimą, bet kažkodėl atrodo, kad jos ne tik fizinė, bet ir psichinę būklė yra ties riba, kurios nevertėtų jau peržengti.

- Oj, mažute, ką tau padarė...
Bandau būti ramus, bet pyktis ima savo.
- Dante!
Pašaukiu draugą, kad padėtų man ją iškelti iš šios velnio duobės. Jis pribėgęs pasižiūri ir pasilenkęs bando ją paimti, bet Saulė nenori manęs paleisti, ji kabinasi už kaklo ir lyg bando sakyti ne.
- Saule, tai mano draugas jis mums padės tave iškelti.
Ji šiek tiek atleidžia gniaužtus ir Dantė ją iškelia. Aš taip pat išlipu ir Saulė iškart vėl puola man į glėbį, net susvirduliuoju, bet išsilaikau ant kojų.

- Jis baisus.
Sušnabžda ji prisigludusi prie manęs ir aš nesusilaikęs prunkšteliu. Pažiūriu į Dantę ir tikrai jis gali atrodyti gana agresyvus, dar labiau tatuiruotas nei aš, plikas ir išstovėsenos atrodo kaip pitbulis.

- Bet jis bus geras.
Paglostau jos plaukus ir atitraukiu jos galvą, kad pažiūrėčiau į jos veidą.
- Šūdas.
Ji atrodo šūdinai, veidas visas išbalęs, akys tarsi visą laiką būtų verkusios ir skruostas vienas šiek sumuštas. Prireikia visų valios pastangų, kad nenueičiau ir neužmusčiau jos tėvo dabar. Kaip jis galėjo ją nuskriausti.
- Kur jis?!
Pro sukastus dantis ištariu ir pasižiūriu į Dantę.

- Jis mašinoje.
Ramiai pasako Dantė ir ištraukęs cigaretę užsirūko. Vėl grąžinu žvilgsnį į Saulę, ji tik žiūri į mane, bet matau, kad jai sunku stovėti, todėl pakeliu vėl ją ant rankų ir pradedu nešti prie savo mašinos, tikiuosi jos tėvas bus kitoje mašinoje. Pribėgęs Dantė atidaro durelės, aš tik linkteliu ir pasodinu ją į galą. Noriu vėl ją paleisti, bet ji nepaleidžia manęs ir velnias, nenoriu jos vėl gąsdinti, atsisėdu šalia jos, o ji užlipa man ant kelių ir įsitaiso mano glėbyje. Atsisuku į Dantę, matau, kad laukia tolimesnių mano nurodymų.
- Mus vešk į mano butą, o tą nuvešk į pogrindį, kai tik galėsiu atvažiuosiu pats.
Jis tik palinksi ir sėdasi už vairo. Esu jam dėkingas, kad nelaido savo juokelių. Dabar nesu nusiteikęs jo šūdui ir nenoriu, kad Saulė jaustųsi nejaukiai.

Dantė paskambina kitiems vyrukams su kuriais čia įsibrovėme ir pasakęs, kad jie važiuotų į pogrindį, pats pradeda važiuoti.

- Kaip tu skaniai kvepi...
Sumurma Saulė man į kaklą ir man prabėga šiurpuliukai. Kaip gera vėl ją laikyti savo glėbyje, nors žinau, kad ilgai tai netruks. Išgelbėjau ją, išsiaiškinsiu kas kaip yra dėl jos motinos ir suteiksiu paprastą gyvenimą kažkur toli nuo savęs. Jai nevieta šalia manęs, ji per tyra ir gera mano pasauliui. Bet velnias, galiu pasidžiaugti bent dabar kol galiu. Prisitraukiu ją dar arčiau savęs ir tirpstu malonumų jūroje.
- Praeitą kartą tavo kvapas buvo kitoks...
Ji net murkia man į ausį. Šūdas, jaučiu, kaip susijaudinu. Negerai, labai negerai, bet velnias kaip gera.

- Apie tave tą patį galėčiau pasakyti.
Sumurmu ir jai į ausį šiuos žodžius. Paglostau jos plaukus, ji pakelia į mane savo veidą ir pasižiūri tokiu žvilgsniu, kad pasiduodu akimirkai ir švelniai priglundu bučiniui. Lūpom susiliejus aš sprogstu, pamirštu kaip reikia kvėpuoti. Niekaip nesuprantu ką ji turi tokio, kad aš taip pametu galvą vien nuo jos bučinio, bijau pagalvoti kas būtų jei paimčiau tai kas man nepriklauso...

- Dieve kaip gera...
Ji sukužda kai pritrūksta oro ir mes baigiame bučinį. Susiglaudę kaktomis taip sėdime beveik visa kelia, kol ji turbūt atsigauna ir staiga pradeda dairytis ir baimė vėl grįžta.
- Kurrr tėtis?
Ji sumikčiojo ir pradeda drebėti.

- Ten kur tavęs daugiau nebepasieks.
Ištariu gana piktai, bet kitaip negaliu, vos tik pagalvoju ką jis padarė šiai trapiai būtybei.

- Ne, ne, ne...
Ji pradeda šaukti, ir muistytis ant manęs sėdėdama.
- Jis negali būti miręs, aš negaliu likti viena.
Ir pradeda verkti. Šūdas.

- Kaip po visko ką jis tau padarė, dar nori, kad jis būtų gyvas?!
Pats kiek grubiai išrėkiu jai, ji kiek krupteli ir aš pasigailiu, kad esu toks žvėris. Velnias. Užsimerkiu ir bandau skaičiuoti, kad nusiraminčiau, nenoriu jos nei gąsdinti nei nuskriausti.

- Jis mano vienintelis artimas žmogus, jis norėjo man tik gero.
Sukužda ji ir aš atmerkęs akis, matau, kad ji tuo tiki, kad ji tikrai galvoja, jog normalu ją uždaryti kažkokioje sušiktoje duobėje. Kaip jai paaiškinti...

- Klausyk, tavo tėvas nėra normalus, nežinau, ką jis tau tiksliai visą gyvenimą pasakojo, bet aš tau pažadu, kad viską išsiaiškinsiu ir tada galėsime ramiai pakalbėti. Dabar tu turi nusiraminti, atsigauti ir tada žiūrėsim ką toliau daryti.
Ji tik pasižiūri į mane ir matau, kad turbūt adrenalino likučiai jau baigėsi ir ji praranda sąmonę.
- Šūdas!