Kaip surasti meilę ( Baigta)

15.Gabrielius

Kodėl ji turi būti tokia tobula ir nepamirštama? Kodėl tik ją išvydęs viską pamirštu ką esu sau prisižadėjęs? Kodėl viskas taip suknistai užknisa?! Žvelgiu į jos akis ir suprantu, kad man galas, dėl jos galėčiau padaryt viską ir šiuo metu jaučiuosi toks gyvulys, kad net sunku apsakyti.

- Čia tu?
Jos balsas paglosto mano vidų, todėl užsimerkiu, bet tai mažai ką padeda, nes žinau, kad ji stovi čia šalia manęs visai nuoga, kokia ją sukūrė pats ponas Dievas. Jos kūnas tarsi sukurtas tokiam kaip aš šikniui, kad galėčiau degti pragaro liepsnose. Figūra tobula, dar atsimenu jos odos skonį ir kaip gera ją liesti visur ir jausti kaip ji atsiduoda mano valiai. Velnias. Nubudęs draugužis trugdo blaiviai mąstyti, kaip ir vaizduotė. Bijau atsimerkti, nes žinau, kad pagunda nugalės ir vėl paslysiu. Bet jaučiu jos kvapą, laukinių gėlių, tas pats kvapas iš mūsų pažinties dienos. Šūdas, nieko taip nenoriu, kaip tik panirti į ją ir pamiršti viską pasaulyje.
- Kur buvai!?
Visas mintis išblaško jos piktas balsas. Atsimerkiu ir matau jos veidą prie pat manojo, jos akys dega iš pykčio ir manau, jei galėtų žvilgsniu nužudyti tai jau senai gulėčiau paslikas.
- Ar bent numanai kaip aš jaudinausi? Ar tau bent kažkiek rūpiu?
Jos akys pasikeičia žaibo greičiu, jose pamatau tokį liūdesį ir nusivylimą, kad pačiam dar blogiau pasidaro. Bandau paliesti ir paglostyti jos skruostą, tačiau ji trenkia man per ranką. Kas čia dabar?!
- Net nebandyk manęs liesti!
Sušunka ji ir vėl grįžta kovingumas ir pyktis.

- Saule...
Bandau kažką sakyti, bet pats nežinau, ką turėčiau sakyti, todėl tik ištariu jos vardą ir galvoju, kaip jai paaiškinti kur buvau ir ką veikiau visas sušiktas tris paras. Sakyt tiesos visai nenoriu, o gal ir negaliu. Velnias. Persibraukiu rankomis per plaukus ir užsimerkiu vėl. Kaip jai pasiaiškinti?!

- Ką Saule? Ką?! Atsibodot jūs man visi! Tik uždaryta ir mokate visi laikyti. Aš jum visiems kaip koks daiktas!
Šūdas, aš jos dar tokios nesu matęs, ji tokia pikta ir taip veda išproto. Atsimerkiu ir jos nuogumas dabar taip mane veikia... O ji tik stovi nuoga įsisprendusi į klubus rankas ir svilina žvilgsniu mane. Jai visai nerūpi, kad ji nuoga, ji net nesupranta turbūt kaip mane tai veikia. Aš tik stoviu išsižiojęs ir varvinu seiles.
- Taip ir tylėsi? Dieve, kaip jūs visi mane nervinate! Aš tuoj išprotėsiu.
Ir apsisukusi nueina į drabužinę, o aš tik po kurio laiko atitokstu, kad ji mane paliko vieną.

- Saule.
Pašaukiu ją, bet atsako jokio, sukaupęs paskutines jėgas einu paskui ją į drabužinę ir matau kaip ji rengiasi, apatinius ir labai didelę palaidinę. Šūdas, ji net su bulvių maišu atrodyti kaip deivė.

- Eik miegoti į kitą kambarį.
Lediniu balsu pasako ji. Kas čia dabar? Aš tik susiraukiu.
- Ryt mane su mano tėvu nuveši atgal į mūsų namus ir viskas. Aš čia su tavim nežaisiu namų.
Ji net nežiūrėdama praeins pro mane ir nuėjusi atsigula į lovą, o aš tik spoksau, nes velnias, nieko nesuprantu. Aš tikrai nebusiu pastumdėlis.

- Niekur aš neisiu.
Piktai atsakęs, patraukiu į dušą. To dar betrūko, kad man kas vadovautų ką turėčiau daryti savo namuose. Savo. Įėjęs į vonios kambarį nusimetu visus drabužius ir einu tiesiai į dušo kabina.
- Kas čia ką tik nutiko?
Žinau, blogai padariau negrįždamas namo tiek laiko, bet kad man vadovautų dėl to, to tikrai nebuvo. Ir nebus! Kas aš jai vyras?! Velniop viską! Pasileidžiu šaltą dušą. Nusiraminsiu, ateisiu, pasakysiu, kad buvau užsiėmęs, jei nebūtina žinoti, ką dariau iš tikrųjų ir kur buvau. Ji viską supras, nusiramins ir mes viską išsiaiškinsime.
- Taip. Viskas bus kaip buvo.

Užsuku vandenį, išlipu, nusišluostau ir einu į kambarį.

- Klausyk, pakalbam kaip suaugę žmonės.
Sustingstu, jos nėra.
- Kas per šūdas? Saule.
Pašaukiu, pasižiūriu į drabužinę, bet jos tikrai nėra. Ką gi, surasiu tave. Pyktis ima viršų, kaip galima pabėgti. Mums reikia pakalbėti, o ji matai pasislėpė.
- Nieko, rasiu tave.
Nuėjęs į drabužinę apsirengiu treningu ir einu jos ieškoti. Apėjęs visą butą jos nerandu.
- Kas per velnias?
Kur ji prapuolė, liko tik Almos sparnas. Šūdas. Nenoriu ten eiti, Alma tikrai pikta ir nepagailės mano velnio subinės. Ir kodėl taip įklimpau, esu totaliam mėšle. Užeinu į virtuvę, atsisėdu už baro nuleidžiu galvą ant stalo. Kaip mane užkniso visos šitos nesąmonės. Atsiradus Saulei mano gyvenime, aš jo nebevaldau, atrodo, kad nuo jos viskas priklauso. Norėjau pabūti atskirai, kad mintys susidėliotų, su jos tėvų viską išsiaiškinti ir tik tada grįžti į normalų gyvenimą. Paleist ją, tik iš pradžių sukurti jai tobulą gyvenimą, kurio ji nusipelnė. Ji tik per tėvą, nors nelabai juo galima taip vadinti, yra tokia naivi ir nepažįsta pasaulio.
- Net apie sušikta mobilųjį nieko nežinojo.
O aš dar tada pasijuokiau iš jos, o juk ji nekalta. Per šias dienas sužinojau, kas yra jos tėvas. Jis psichinis ligonis, kuris neturi nei lašo moralės, per prievartą išsidavė, kad jis nėra jos tikrasis tėvas. Saulė yra jo žmonos ir meilužio, kuris buvo jo geriausias draugas, vaikas.
- Šūdas, kodėl visos nesąmonės visada atsitinka su manim? Kodėl negalėjau jos palikti ten kur buvo ir visko pamiršti?
Nes esu suknistai jos apsėstas. Iš pradžių maniau, kad tai tik seksualinė trauka, bet dabar suprantu, kad tai kažkas daugiau. Nenoriu sau to pripažinti, negaliu leisti jai jausti daugiau... Velnias!!! Trenkiu kumščiu į stalą.
- Kaip nekenčiu savo gyvenimo!
Suurzgiu iš nevilties. Būčiau gimęs paprastu žmogum, galėčiau gal ir jausti daugiau, bet šiuo atveju, tai beviltišką.
- Velniop viską!
Atsistojęs iš pykčio nuspiriu kėdę ir apsisukęs einu į darbo kambarį, reikia išgerti ir gal kokį takelį sušnioti, nes nervai neatlaikys.

Atsidūręs kambaryje iš kart prisipilu viskio stiklą ir atsisėdęs už rašomo stalo pradedu raustis stalčiuose.

- Juk kažkur dar turi būti kokso.
Patikrinu visus stalčius ir nieko.
- Šūdas!
Trankausi per stalčius, pyktį išleidžiu ant stalo, pradedu net spardyti. Atsistoju, paimu viskio stiklą ir pusę išgeriu. Alkoholis nudegina gerklę, bet pyktis didesnis, todėl vėl užsivertęs pabaigiu visą stiklą.
- Velnias!
Paimu butelį viskio ir atsisėdęs už stalo geriu iš jo viso.

- Jų ieškai?
Mane išgąsdina atėjusi Alma. Aš tik spoksau į jos rankose laikomus kokso paketėlius. Kas per velnias?! Atitraukiu akis nuo mano nuodų ir pasižiūriu į Almą.
- Gabrieliau, Gabrieliau...
Cakteli liežuviu. Jos nusivylęs žvilgsnis, kaip peilis per širdį.
- Juk žadėjei mesti...
Palinguoja galvą ir aš nuleidžiu akis, negaliu jos tokios matyti, šimtus kartų jai esu sakęs, kad su Dante daugiau nebevartosim, bet vis paslystam.
- Tikiuosi, jie verti to ką dėl jų prarandi.
Jos ironiškas balsas perkelia mane į vaikystę, jaučiuosi kaip vaikas, kuris padarė išdaiga ir yra dabar prasikaltęs. Bet aš jau nevaikas.

-Kur Saulė?
Nenoriu apie tai daugiau kalbėti. Aš suaugęs ir galiu vartoti, ką noriu ir kada noriu. Atsistojęs prieinu prie Almos ir paimu iš jos koksą. Nežiūriu tik į jos akis.

- O koks tau skirtumas? Tris dienas nerūpėjo kur ji.
Jos piktas balsas man visai nepatinka. Neiškentęs pakeliu akis ir susitikus žvilgsniams abu esame pikti. Kas čia dabar per mėšlas? Susiraukiu ir sugriežiu dantim, nenoriu išlieti viso pykčio ant Almos. Suskaičiuoju iki dešimt.

- Kur ji?
Paklausiu vėl, kiek galėdamas ne taip piktai, nors sunkiai sekasi.

- Reikėjo galvot prieš atimant tai mergaitei nekaltybę! Gabrieliau, kaip taip galėjei? Ji net nesuprato nieko.
Jos balsas užlūžta ir man pasidaro silpna, atsisėdu už stalo ir nulenkiu galvą, pradedu tampyti plaukus.
- Ji manęs daug klausinėjo. Viešpatie, kaip jai reikėjo viską paaiškinti?!
Sušunka, o aš tik susigūžiu.
- Negalvojau, kad esi toks gyvulys.

- Alma...