Kaip surasti meilę ( Baigta)

61. Gabrielius

- Tu tikras?
Jau gal dešimtą kartą klausia Dantė ir aš tik pavartau akis.

- Taip.
Tvirtai atsakau ir jis prisėda šalia manęs.

- Bet tai juk tavo palikimas? Mes dėl to taip ilgai kovojome.
Jo balse girdžiu dvejonių, bet esu tvirtai pasiryžęs. Man Saulė yra viskas.

- Dėl to viską palieku tau.
Jis susiraukia ir pradeda purtyti galvą.
- Klausyk, vyrai tave gerbia, visi tave pažįsta. Tu man kaip brolis.
Jis atsistojęs vėl pradeda žingsniuoti po darbo kambarį.

- O Motiejus žino apie tavo sumautą planą?
Aš atsidūstu. Bus daug sunkiau nei galvojau...

- Taip. Jis pritaria ir yra patenkintas, kad toliau dirbs su tavim.
Susiverčiu viskio stiklą iki galo, nes mane Dantės reakcija ima erzinti.
- Klausyk, tu ir taip beveik viskam vadovauji.
Matau, kad tuoj pradės ginčytis, todėl kilsteliu ranką ir jis mano nuostabai tyli.
- Tu tam gimęs, manau abu tai puikiai suprantame. Pažiūrėk į mane... Jei ne mano rugiagėlių mergaitė manęs čia apskritai nebūtų.
Jis sustojęs ilgai žvelgia pro langą ir aš laukiu jo atsakymo.

Aš jau ilgai apie tai galvojau. Dabar turėdamas Saulę žinau, kad nenoriu tokio gyvenimo. Nekenčiu visko kas susiję su mano tėvu ir jo sumauta imperija.

Galiausiai jis atsisuka į mane ir linkteli, aš išleidžiu palengvėjimo atodūsį, dėl kurio užsidirbu jo pikta žvilgsnį.

- Nesuprantu kodėl to nori...
Jis vis dar susirūpinęs ir nors mane tai nervina, bet kartu ir džiaugiuosi.

- Gal kai pats sutiksi tinkamą moterį suprasi.
Jis tik išpūčia akis ir nusipurto, lyg ta mintis atgrasi.

- Niekada.
Beveik sušunka jis ir aš nusijuokiu.
- Žinai mano poziciją šiuo klausimu. Aš vienišas vilkas iki gyvenimo galo.
Linkteliu, nors žinau, kad jei sutiktų žmogų, kuris priverstų jį įsimylėti, taip negalvotų.

Pabuvęs dar gera valanda su Dante patraukiu link namų. Pakeliui sutvarkau sodybos pirkimo dokumentus.

- Gal reikėjo su Saule pasitarti...
Įsėdęs į automobilį pradedu šiek tiek panikuoti.

Gal paskubėjau? Gal ne taip ją supratau? Šūdas. Gabi negalvok apie tai. Šaukštai po pietų. Ji nori naujos pradžios. Aš ir. Atsibodo gyventi taip kaip gyvenau iki šiol. Noriu ramaus gyvenimo. Po galais, noriu vaikų! Daug...

Mintims pinantis, net nepajuntu kai atsiduriu prie Saulės senelės namų vartų. Dar nežinau kaip reiks jai tai pranešti, bet po kelių dienų mūsų gyvenimai pasikeis.

Vos tik pastatau automobilį prie pagrindinių durų ir atidarau dureles, matau kaip iš namų išbėga Saulė. Jos skruostais ritasi ašarų upeliai ir mane suima pyktis. Užmušiu visus kas ją įskaudino.

- Gabrieliau!
Sušunka ji ir puola man ant kaklo, vos išsilaikau ant kojų. Jos balsas džiugus ir aš pasimetu.

- Kas nutiko?
Šiek tiek atitraukiu ją nuo savęs, kad matyčiau jos akis ir suvokiu, jog ji verkia iš džiaugsmo. Ji nusišypso, nors vis rieda ašaros.

- Viskas gerai. Tiesiog tobula!
Aš nespėju nieko daugiau paklausti kai ji pradeda mane bučiuoti ir visos mano mintys išskrieja.

Kaip visada jos kvapas, jos lūpos priverčia viską pamiršti.

- Vaikai!
Vos tik mano žmona išgirsta senelės balsą atšlija nuo manęs ir paraudusi nuleidžia akis į žemę.
- Gal eikit į vidų?
Švelniai paprašo ir aš paėmęs Saulės ranką veduosi prie durų, kur stovi Meilė.

- Kas vyksta?
Jos abi apsikeičia keistais žvilgsniais ir mane nukrečia šiurpas. Kai moterys tai daro, nieko gero gali nelaukti.

Meilė pamačiusi mano veido išraišką pavarto akis ir nusijuokusi apsisuka ir eina į vidų. Velniai rautų, bijau dabar eiti į vidų. Gal jos žino jau viską?

- Čia tu kaltas dėl jos reakcijos.
Džiugiai sumurma Meilė, kai pasiekiame svetainę.

- Gal paaiškinsite kas čia vyksta?
Jau kiek pikčiau paklausiu, bet atrodo, kad jų tai visai nepaveikia. Abi šypsosi ir galiausiai Saulė apsikabina mane ir kažką sumurma į krūtinę. Aš ją šiek tiek atitraukiu.
- Gali pakartoti?
Ji nusijuokia.

- Aš nėščia.
Stengiuosi suvokti jos ištartus žodžius ir man pakerta kojas, o pasaulis atrodo sustoja.

- Ką?!
Dairausi į abidvi ir jos linksi galvomis, patvirtindamos, kad aš išgirdau teisingai.
- Tu laukiesi?
Švelniai sukuždu ir širdis atrodo tuo sprogs iš laimės.

Kiek laiko apie tai svajojau? Iš kart prisimenu apie savo planą ir esu dar labiau įsitikinęs, kad padariau viską teisingai ir mes turime naują pradžią.

- Taip.
Mūsų su žmona susitinka akys ir matau Jose džiugesį, bet kartu ir nerimą.

- Tai pati geriausia žinia, tuo labiau kai mūsų gyvenimai pasikeis?
Nuo jos veido dingsta šypsena.

- Ką turi omenyje?
Jos susirūpinęs balsas man sukelia šypseną.

- Mes viską paliksime praeityje.
Paimu jos rankas.
- Aš ilgai galvojau ir viską paliksiu Dantei. O mes kartu persikelsim gyventi kitur ir...
Mane pertraukia Meilės caktelėjimas.

- Kai ji dabar laukiasi aš jos niekur nepaleisiu.
Jos balse girdžiu tvirtumą. Paleidžiu Saulės rankas ir pasisukęs sutinku rimtą senelės žvilgsnį.

- Labai gerai, nes norėčiau, kad ir jūs kartu su mumis persikeltumėte.
Jos veido išraišką greit sušvelnėjo.

- O kaip tavo tėvo imperija?
Truputį prisimerkusi kilsteli smakrą. Su jomis man gyvenimas bus tikrai įdomus.

- Jis viską palieka mums.
Kol nespėju net burnos atverti atsako Motiejus. Jo žvilgsnis nukrypsta į mano žmoną.
- Aš būsiu senelis?
Pirmą kartą matau taip susijaudinusi jį. Kai tik Saulė linkteli jis nusišypso ir puola ją apkabinti.
- Viešpatie, koks aš laimingas. Vaikai gyvenkite savo gyvenimą ramiai, toli nuo šio purvo, o mes su Dante viskuo pasirūpinsime.

Ir pagaliau esu ramus. Tai bus mūsų naujo gyvenimo pradžia.