Kaip surasti meilę ( Baigta)

2.Saulė

Kodėl jis ant manęs šaukia? Net tėvelis ant manęs nerėkia, nors kartais pridarau kvailysčių. Kaip pavyzdžiui dabar, atklydau iki kelio. Man uždrausta išeiti iš namų, nebent į kiemą, ir tai trumpai. Bet šiandien išvykus tėveliui, nusižengiau taisyklėm ir pagauta geros nuotaikos pasileidau per laukus. Taip toli dar nebuvau išėjusi. Užsisvajojau ir dainuodama net nepajutau kaip atsidūriau taip arti vieškelio.

- Kas tu po galais?
Užriaumojo vyriškis, aš truputį šį kartą išsigąstu ir paeinu kelis žingsnius atgal. Aš visada galvojau, kad tėtis yra gražus, bet šis vyriškis tobulas... Pas tėvą jau žili plaukai ir gan atsikišęs pilvas. O štai jis stovi prieš mane toks jaunas... Pilvo neturi, platesni pečiai negu tėvo, o plaukai tamsūs ir gana ilgi, šiek tiek pasigarbanoję ir netvarkingai sušukuoti, tarsi rankomis. Akys rudos, tarsi juodas šokoladas. Man jį nužiurinėjant, jis pradeda tampyti savo plaukus, man pačiai knieti taip pat juos pavelti.
- Atleisk jei išgąsdinau, bet šiandien tikrai nekokia diena.
Sumurma jis. Pasižiūriu į jo akis ir tarsi mūsų žvilgsniai susirakina... Pagauta impulso prieinu prie jo ir nubraukiu plaukų sruogą nuo kaktos.

- Pirmą kart matau vyrą, visi tokie, nes tėtis kitoks?
Paklausiu jo, o jis tik žiūri į mane buku žvilgsniu ir pamirksi. Gal jis nesuprato manęs. Nuleidžiu akis ir matau, kad jo rankos ištepliotos juodais dažais, tiksliau kažkokiais piešiniais. Palinkstu ir pirštais pradedu vedžioti po jo rankas. Kažkokie šiurpuliukai pradeda bėgioti po visą kūną.
- Visiems taip būna? Kai liečiamės bėgioja šiurpuliukai?
Jis taip keistai žiūri į mane, jo krūtinė kilnojasi, kvėpavimas pagilėjęs, atrodo labai pasimetęs.

- Ką tu darai?
Jis vos sušnabžda, matau kaip braukiu per jo rankas pasišiausia plaukeliai ir man tai patinka. Jis tarsi atgavęs amą atsitraukia šiek tiek, bet aš vėl palinkstu prie jo.

- Kas tai?
Pradedu vedžioti pirštais po vieną piešinį, tada kitu ir jų nemažai, viena ranka beveik visą išpaišyta, kitoje dar tik gal kokie keturi piešiniai.

- Tai tatuiruotės.
Prakalba jis ir sustabdo mano rankas už riešų.
- Kas tu?
Jis vėl sušnabžda ir prisimerkęs stebi mane, bet rankų nepaleidžia.

- Saulė.
Ištariu ir nuleidžiu akis į rankas, jis paseka mano pavydžiu ir irgi nukreipia žvilgsnį į rankas. Jis jas paleidžia tarsi nudegintas ir paklaikusiomis akimis vėl žiūri į mane.

- Saulė...
Išskiemenuoja jis ir aš net užsimerkiu kaip gražiai tai skamba iš jo lūpų. Keista tėtis nesakė, kad tarp žmonių būna tokių reakcijų, bet tėtis apskritai sakė, kad žmonės baisūs. Bet šis vyriškis labai gražus, gal tėtis melavo?
- Prašau, baik kramtyti lūpą.
Staiga jis lyg beveik suurzgia, nesuprantu jo pasireiškiančios agresijos.
- Ir nesiraukyk.
Jau daug švelniau prideda ir pirštu baksteli į nosies galiuką. Šis gestas man pasirodo toks mielas, kad net sukrizenu. Jis užsimerkia ir giliai įkvėpęs pasižiūri vėl į mano akis.
- Aš gal kraustausi iš proto?
Tada papurto galvą ir atsimerkęs stebi mane.

- O jūsų vardas?
Smalsiai paklausiu.

- Gabrielius.
Tvirtai pareiškia jis ir tarsi pasikeičia. Tarsi grįžta iš kažkur ir surimtėja.
- Su kuo gyveni?

- Su tėveliu, mes tik dviese gyvenam, be tėčio jūs trečias žmogus, kurį matau gyvai.
Jis išpūčia akis, gal ką ne taip pasakiau? Nemeluoju juk.
- O jūs visi tokie gražūs?
Jis susiima už galvos ir pradeda ją purtyti. Vėl kažką ne taip pasakiau... Bet girdžiu kaip jis juokiasi, susiraukiu, bet pasižiūriu į jį ir su juo irgi pradedu kikenti.

- Čia pokštas? Kur kameros?!
Jis sustoja juoktis ir pradeda šaukti vėl ant manęs, šį kart jau supykstu, kodėl jis vėl rėkia ant manęs? Ką aš blogo padariau.

- Baikit šaukti ant manes. Ką aš blogo pasakiau?
Jaučiu kaip pabaigoje sakinio balsas užlūžta ir pradedu verkti, veidą iškart užsidengiu rankomis. Jis blogas žmogus, gražus, bet blogas ir labai piktas, aš jam juk nieko nepadariau... Staiga pajaučiu jo rankas ant mano pečių, todėl šiek tiek praskėčiu pirštus. O jis švelniai patraukia mano rankas nuo veido ir pirštais perbraukia per skruostus.

- Atleisk, vėl nesusivaldžiau. Bet kaip taip gali būti, kad esu tik trečias tavo sutiktas žmogus? Čia kažkokia nesąmonė. Taip negali būti, juk lankai mokyklą ar kažką panašaus?
Aš papurtau galvą, jis toliau mane stebi. Baigiu verkti ir dabar pyktis susimaišo su gėda, kad apsiverkiau dėl to jog kažkas ant manęs rėkė.
- Aš nieko nesuprantu...
Jis paleidžia mane ir vėl pradeda velti plaukus.
- Kaip taip gali būti. Gal tu namie esi užrakinta ar kažkas tokio, nes velnias niekaip nesuprantu?

- Nesikeikite, negražu ir negalima.
Sudraudžiu jį ir pakėlusi ranką pirštu dar pagrumoju, bandau taip sušvelninti situaciją.

- Visų pirmą aš dar labai gražiai kalbu, visų antrą gal kreipkis į mane tu, o ne jūs, nesu aš toks senas.
Mirkteli jis ir aš lyg nuraustu, o taip retai būna. Nors iš kur man žinoti, kaip būtų, jei esu mačiusi tik tėtį ir labai senai kažkokią moterį, kuri buvo tik du kart ir tik tada kai labai sirgau.
- O dabar taip, aš pasiklydau ir man reikia tavo pagalbos.
Išbėria jis žodžius ir aš sustingstu.

- Kaip tai mano pagalbos? O kaip aš tau padėsiu?
Išbėriau taip pat nervingai kaip ir jis.
- Kaip galima pasiklysti?
Mano šis klausimas jam nepatinka, nes jis susiraukia, tarsi citrina būtų suvalgęs.

- Nesigilinam, kaip aš čia atsidūriau. Bet man reikia žinoti kur aš esu ir kažkaip gauti telefoną. Gal tavo tėvas gali padėti?
Tai išgirdusi išsigąstu, jis tai pastebi.
- Tu bijai tėvo?
Man tylint ir pradedant kramtyti nagus, net nepajaučiau kaip pradėjau taip nervintis.
- Atsakyk, jis tave skriaudžia?
Suriaumoja jis, aš dar labiau išsigąstu ir net krupteliu. Jis pradeda dairytis ir vaikščioti pirmyn atgal. Sukaupiu drąsą ir išbėriu.

- Jis manes fiziškai nežaloja, mes gyvenam tik dviese, nes tėtis sakė, kad pasaulis baisus, kad žmonių beveik nėra ir man negalima eiti toli nuo namų, nes gali ateiti blogi ir baisūs žmonės, kurie mane nuskriaus.
Viską pasakiusi sustingstu ir laukiau jo reakcijos, bet jis tik spoksojo į mane.
- Bet tu gal geras ir gražus, tai tokių turbūt nedaug?
Kai tai sakau jis vėl susiraukia ir nuleidžia akis į žemę, gal ir jis vienas tik su artimaisiais, o dabar pasimetė nuo jų ir jam dabar sunku. Prieinu prie jo ir uždedu delną ant jo tvirtu pečių, jis pakėlia galvą ir žiūri į mano ranką.
- Turbūt pasiklydai ir nori surasti savo artimuosius? Neliūdėk, tikiuosi tėtis galės padėti tau.
Šypteliu kai jis pakėlia akis į mane, bet jis tik dar labiau susiraukia.

- Tu čia rimtai? Tau tokias nesąmonės priskiedė tėvas? Tipo, kad nėra žmonių ir panašiai? Gal dar prikalbėjo, kad yra zombiai, vampyrai ir panašus mėšlas?!
Ir vėl jis pradeda rėkti, aš atšliju nuo jo ir apsikabinu savę. Kodėl jis toks piktas?
- Dieve, dar yra tokių naivių žmonių.
Jau pradeda net staugti kaip koks vilkas ir dar labiau tampo plaukus.
- Čia tikrai kažkoks suknistas pokštas. Užmušiu tave Dante!
Dar labiau rėkia ir žvalgosi visur, bet aplink tik keliukas ir laukai.
- Pasakyk, kiek tau sumokėjo, kad man čia šudų prikabintum? Kiek?
Net seilės pradeda tykšti iš jo burnos.
- O tu nebloga aktorė.
Dabar jis mane griebia ir pažvelgę tokiu žudančiu žvilgsniu, kad dabar ne juokais išsigąstu. Man pradeda skaudėti, ten kur jis mane laiko, nes pirštais gan tvirtai įsikabina. Baimė, pagaliau supratau ką tėtis sakė, nereikėjo išeiti iš namų. Jaučiu kaip pasunkėja kvėpavimas. Taip būdavo kai tėtis uždarydavo mane rūsyje... Tai baimės priepolis. Ne, ne, ne... Jaučiu kaip akys ima merktis, kojos palengva pradeda nebeklausyti. Staiga kūną palieka paskutiniai jėgų likučiai... Prieš pasinerdama į tamsą, matau jo paklaikusias akis. Jis kažką man sako, bet aš jo nebegirdžiu... Ir tada tamsa...