Nekenčiu savo gyvenimo.Mano veidu byrėjo šimtai ašarų.Tai,kad mano tėvų nebėra yra vienas baisiausių dalykų,tačiau tai,kad mano gyvenimas vis byra..Yra dar baisiau.Mano brangiausias brolis Luke užmokėjo daktarui nežinau kokią sumą tačiau didelę,kad man padarytų operaciją.Problema ta,kad aš nenoriu.
Kaip jis nesupranta,kad man nėra vilties praregėt.Esu akla jau septyniolika metų ir aš su tuo susitaikiau!Tačiau jis ne.Jis rado suknistą raštelį pas tėtį tarp daiktų kur buvo jo noras.Noras,kad aš praregėčiau.Tačiau nėra prasmės.Aš akla ir viskas.Aš gyvenu normaliai.Einu į mokyklą,pažįstu visus namų kampus.Žinau atmintinai miestą.Aš jau pripratau.Ir aš bijau.Bijau išvyst tai kas yra aplink.Juodą spalvą aš jau pamilau.Na dar truputis pilkos.
Tačiau aš bijau kitų spalvų.Bijau visko kas aplink.Mano kambarys pilnas tėvų nuotraukų tačiau aš nežinau kaip jie atrodo.Bet aš ir nenoriu to.Nenoriu išvyst jų.Jie mirę ir tos nuotraukos nežinau kodėl čia.
Viskas kas aplink mane griūva.Mano brolis nekenčia manęs,o aš nekenčiu jo.Mano geriausia draugė Madison arba Madi,jį įsimylėjus iki ausų.Jos suknistas pusbrolis Luke yra mano košmaras.Jis neranda sau vietos.Jam būtinai reikia pasakyt man žodį..'Bjaurybė' 'Nors kartą žiūrėjai į veidrodį?' 'Ai taigi tu akla..' arba 'Tu tokia pat kaip ir tavo motina..Verksnė..' Tačiau ripratau,nes mano vidus tuščias.Jis tuščias tik dėl jo..Aš tapau verksne tik dėl jo..Jo žodžiai..
Taip jis turi mama..Perrie..Taip jis turi tėtį..Greg..Ir aš nekenčiu jų..Vieną kartą kai Perrie užsiminė apie mano mamą aš jai trenkiau.Kitą kartą kai ji pasakojo apie mano tėtį aš mečiau kažkokį daiktą nors nemačiau kur tačiau ji buvo be sąmonės apie dvi valandas.
Nuo tos dienos manęs nekenčia ir ji.Ir brolis.Ir visi aplink.Tačiau Madi..Ji žino kaip man skauda.Kai su ja kalbu apie tėvus..O tai yra kasdien..Aš nepykstu.Aš verkiu ir ji kaltina Luke.
Vieną kartą buvau paklausus jos ar aš graži ir atsakymas..Tyla..Žudanti tyla.Tad supratau,kad nesu graži.Tačiau žinau,kad mano mama buvo graži.Luke yra tėčio kopija.Tačiau aš..Aš nežinau kas..
-Lucy..-išgirdau Madi balsą šalia-Kur tu skrajoji?
-A..Atsiprašau..-tyliai ištariau
Sėdim prakeiktoje matematikoje ir nieko ką sakė mokytojas negirdėjau.
-Lucy tu tapai per daug išsiblaškiusi..Tau vertėtų..
-Ne!-sušukau per visą klasę ir net jaučiau,kaip į mane žiūri-Ir tu vadini mane drauge?Bent jau užtartum..-sušnypščiau ir susirinkus daiktus dingau iš klasės
Mano skruostais jau tekėjo prakeiktos ašaros kaip ir pamokoje,tačiau esu su kapišonu.Lauke priėjau medį ir juo nuslydus žemyn apkabinau savo kelius ir garsiai pravirkau.Mano galva buvo nulenkta ir priglausta prie kelių todėl mano džemperis jau šlapo nuo mano ašarų.Ji mano draugė..Kas per?Ji galvoja man reikia apsilankyt pas psichologą?Va dėl ko jos nekenčiu.Ji turi tik vieną trūkumą..Pagal ją aš turiu lankytis pas psichologą.
-Lucy?-išgirdau gerai žinomą balsą...Nagi ką dar naujo išgirsiu..-Viskas gerai?
-Eik iš čia Luke..-sukūkčiojau,tačiau tik pajaučiau,kaip vaikino kūnas atsisėda šalia manęs-Ar negirdėjai?
-Lucy..Aš atsiprašau už tai ką sakiau anksčiau..-jis tyliai tarė,tačiau žinau šį dalyką..Patyriau prieš pora metų
-Žinai Luke..-tariau atsistodama ir nusivaliau ašaras tačiau greit jas pakeitė naujos-Nors kartą suprastum,kad tavo žodžiai ne vien skaudina ir viduje.Jie skaudina ir išorėje!-sušukau ir kai norėjau eit išgirdau jo klausimą
-Ar tu žaloji save?-po jo žodžių aš tik dar garsiau sukūkčiojau ir jis gavo atsakymą-Ar tu pakvaišai?!-jo tonas kilo o mano kūkčiojimas darėsi nevaldomas
-Pats kaltas!-sušukau-Pats pradėjai įžeidinėt!Tu pradėjai viską tad še tau pasėkmės!-sušukau ir pradėjau bėgt centrine gatve link namų iki kol neatsitrenkiau į kietą krūtinę ir kritau užpakaliu ant tako
-Lucy kokį velnią čia darai?-išgirdau brolio balsą-Ir kodėl tu verki?
-Tai jau dabar parūpo,a?-suurzgiau ir atsistojau-Kai nėra tavo draugų tada jau 'Kas nutiko?'!O šiaip nė labas nė labanakt!Žinai Luke...Man skaudu.Skaudu jūsų abiejų ir veiksmai ir žodžiai!Tai jūs kalti kad aš tai darau!Tai jūs kalti,kad mano gyvenimas toks!Ir žinai ką!Aš sutinku...Operacija įvyks..-tariau ir sukūkčiojau-Noriu tai pamatyt...
Ir pradėjau bėgt gerai žinomu akmeniniu taku link namų.Noriu pamatyt...Noriu pamatyt kas aš.Kokia aš...Noriu pamatyt tėvus.Noriu pamatyt koks sumautas mano gyvenimas ne vien aklai.Tačiau aš žinau vieną..70% kad mano operacija nepavyks.Todėl ir noriu..Noriu įrodyt jiems,kad aš nepasveiksiu.Noriu,kad jie suprastų,kad man vilčių pamatyt spalvotą pasaulį nėra.Jų žodžiai apie tai,kad pasveiksiu skaudina labiau nei žodžiai mokykloje.
Kartais žodžiai būna tokie skaudūs..Kad norisi pasikeisti.Pakeisti gyvenimą..Viską..
****A.Ž****
Mergina po tėvų žūties nebetiki laimingu gyvenimu.Ji visur įžvelgia tik skausmą.Skausmą,kurį jai sukelia vaikinas net pats to nesuprasdamas.
Brolis,kuris perėmė tėčio valdžią pasamdė geriausius daktarus iš geriausių ligoninių tam,kad jo sesuo pamatytų.Pamatytų šį spalvotą pasaulį.Kad ji pamatytų tą TYLĄ kurios jai niekas neatsako.TYLĄ kurią išgauna iš geriausios draugės.
Madison suprato,kad draugė skęsta dideliame skausme,todėl ji pasiryžta.Ji pasiryžta grąžint jai tai..Gražint visus septyniolika metų.
Kaip?
Madison,Luke,Luke,Olly,Pety ir Džimis nusprendė išvykti..Išvykti ir grąžinti jai tai..
************
Na...Laukiu nuomonių! :)
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
