Kai gyvenimas atrodo susitvarkė jį būtinai turi kažkas sugriaut.Operacija padaryta.Tačiau...Raištis nenuimtas.Aš liepiau jo nenuimt.Aš bijau.Bijau to ką išvysiu.Bijau to...Visi sako,kad pasaulis gražus,tačiau aš netikiu.Netikiu to kas bus už šio raiščio.Trys savaitės.Trys ilgos savaitės.Visi aiškina nusiimk jį.Pamatyk tai.Tačiau aš nenoriu.Brolis sakė,kad tai ką pamatysiu bus šaunu.
-Lucy..Nusiimk jį.Dėl dievo meilės.Mes stengiamės vien dėl tavęs.Kad tu pagaliau praregėtai.Pamatytai tai ką mes norim tau parodyt.Nors kartą būk supratinga ir paklausyk savo brolio!-sušuko Madi-Mes visi norim tau visa ko geriausio!Prašau paklausyk manęs.Savo geriausios draugės...!
-Kaip jūs nesuprantat!?Aš bijau.Aš visada kaip ko nors paklausiu apie save išgaunu tylą!Ar tai normalu?Ne.Tad prašau...Viskas ateis su laiku.-tariau-O dabar išeikit...Visi.
Išgirdau tik garsų durų trenkimą.Jie nesupranta.Aš bijau.Bijau to išorinio pasaulio.Jei aš jį įsivaizduoju taip kaip yra tai tada labai nenoriu to išvyst.
Skruostu nusirito viena,antra,trečia ir po jų vis daugiau ir daugiau ašarų.Kodėl mano gyvenimas toks sudėtingas?Brolis kuris nebendrauja su manim sumokėjo už operaciją.Tačiau ar jis to tikrai norėjo?Geriausia draugė kuri visada palaiko.Tačiau...Kaip kas nors susiję su mano broliu ji užstoja jį.Ar taip elgiasi visos geriausios draugės?Olly ir kiti iš vis tyli.Greičiau grįžtų Kelly.Ji Heilės dukra.Nuostabus vaikas.Ta mergina užstoja mane visada.Kad ir kas ką sako.Ji supranta mane.
Matau juodą spalvą.Tą kurią noriu matyt.Kai prie visko priprantu atrodo daugiau nieko nenoriu.Tačiau tą dieną kai sužinojau kad operacija pavyko aš nenorėjau atvyniot raiščio.Daktaras sakė,kad kai norėsiu atvyniosiu.Dėl to aš labai džiaugiuosi.Nenoriu skubėt,bet jie teisūs.Man pats laikas pasitikt tai.
Man laikas išvyst tą naują pasaulį.Noriu išvyst tai.Turiu.Privalau.Nenoriu,kad mano draugai,kurių yra vos keli nusiviltų manim.Noriu išvyst pasaulį.Noriu išvyst save veidrodį.Išvyst tai dėl ko mano draugai tyli.Pamatyt mokyklos pasaulį.Molly...Ir visus kitus.Noriu išvyst tėvų nuotraukas.Brolį, Madison,Olly,Pety,ir kitus.Noriu viską pradėt iš naujo.Noriu pagaliau tai padaryt.
-Aš tai padarysiu.-tariau ir atsistoju-Ne aš negaliu.
Sumurmėjau ir kritau atgal į lovą.
-Bet aš privalau.-tariau ir atsisėdau-Nors ne...Neprivalau.
Kodėl tai taip sunku?Taigi čia tik atrišiu raištį ir viskas.Nors ne,ne viskas.Aš vistiek bijau.Kas bus jei tai ką išvysiu bus blogai?Užsidėt raištį atgal?Gal tai ir puiki idėja.Galbūt sakyt kad nenoriu matyt?Visi manau suprastų.Bet ne...
-Kodėl viskas taip sudėtinga?-pati savęs paklausiau-Kodėl visi taip nori to,kad aš išvysčiau šį pasaulį?Ką tokio aš čia išvysiu?Miestą?Draugus?Mirusių tėvų nuotraukas?Tai tik dar blogiau.
Tariau ir panardinau galvą pagalvėse.Atsidusau.Viskas taip knisa.Tačiau ir taip gera žinot,kad kas nors taip stengiasi.Net nepajaučiau,kad jau šypsausi.
-Aš tai padarysiu vistiek.-tyliai tariau
Atsistojau ir pradėjau eit nuo durų ranka braukdama per sieną ant kurios pilna nuotraukų.
-Aš noriu jus išvyst.Tačiau aš būsiu dar labiau sužlugdyta.Jūs mirę.Niekas to nepakeis.Tačiau aš jus vistiek myliu.-tariau ir nusišluosčiau ašaras-Aš taip jus myliu,kad net bijau.Mano brolis tavo kopija tėti.-tariau ir sukūkčiojau-O aš...Aš net nepanaši į mamą.-iš mano lūpų vis plūdo garsus kūkčiojimas,o akim bėgo ašaros-Septyniolika metų gyvenau akla,tai kodėl dabar turėčiau praregėt?
Pakėliau ranką ir uždėjau ant segtuko.Jį nuėmus pradėjau lėtai vyniot raištį.
-Aš tai padarysiu.-tariau nors mano akim sruvo ašaros aš vistiek tai darau-Aš tai padarysiu.
Tyliai vis kartojau sau.Pradėjau matyt baltą raištį.Noriu tai pamatyt.Noriu...
-Nenoriu nuvilt draugų.-tariau-Nenoriu būt ta silpna mergaitė.
Ir tada kaip sulėtintame filme...Rankas nuleidau,o raištis lėtai krito nuo mano akių.Viskas buvo labai šviesu.Tačiau ir liejosi.Tada vaizdas pradėjo ryškėt ir pasisukus išvydau nuostabias rudas akis.
-Labas princese.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
