*In Love With You*

25

Ryte atsikėliau nuo saulės spindulių kaitinančių mano odą. Apsivertusi lovoje supratau, jog esu viena. Atsidususi prikandau lūpą prisimindama vakarykščius nuotykius su Hero. Kad ir kiek sau bandau į galvą įkišti mintį, jog tai netikra vis tiek pasiduodu tam jausmui mane valdyti. Dar pasivarčiusi lovoje, nusprendžiau keltis kadangi tikriausiai ir taip jau miegojau iki pietų. Nupėdinus iki savo kambario persirengiau naktinius pakeisdama į šortukus ir bliuskutę bei ant liemens užsirišusi marškinėlius. Namuose kaip visada buvo tylu tačiau kad ir kaip keista tvarkinga po vakar vakaro šventimo. Tikriausiai darbuotojai nemažai plušėjo. Kadangi Anos virtuvėje nebuvo pasidariau kavos ir išėjau į terasą pravėdinti galvą. Pasirėmusi į vieną iš stulpų lėtai gurkšnojau kavą nepastebėdama ateinančios Anos. Jai išdygus prieš akis išsigandau

- O Ana kaip išgąsdinai,- laikydama puodelį prie krūtinės tariau

- Atleisk nenorėjau, bet tu buvai paskendusi savo mintyse ir kitaip būčiau tavęs iš ten neištraukus,- sukikeno - kaip sekėsi vakar? - draugiškai paklausė

- Gerai,- atvirai pasakiau. Iš tikrųjų viskas buvo puiku, o galvojau jog per jas visą laiką verksiu ir galvosiu koks mano blogas gyvenimas - ai - prisimindama tariau - kur Hero?

- Jam tikriausiai šiandien kažkas atsitiko, nes visą laiką buvo nervuotas kiek girdėjau iš garsų tikriausiai sudaužė vazą savo kabinete net apšaukė vieną darbuotoją be reikalo - atsidususi papurtė galvą. Suraukiau antakius nuo jos tokio pasakymo. Kas jam vėl užėjo per mėnesinės?

- Kur jis? - kreipiausi į Aną ir laukdama jos atsakymo

- Geriau pas jį neik - ji pradėjo purtyti galvą - kai jis toks, būna nekontroliuojamas - liūdnai tarė

- Ana tiesiog pasakyk, kur jis?

- Jis savo kabinete - atsargiai tarė. Nelaukdama ką ji daugiau pasakys nulėkiau į Hero kabinetą ir be leidimo įsiveržiau į jį. Pamatytas vaizdas mane pribloškė. Visur buvo išmėtyti ir sudaužyti daigtai tačiau tai nebuvo esmė. Mano širdis atrodo plyšo į gabalėlius, nes ant vaikino sėdėjo kažkokia raudonplaukė mergina ir jį grabaliojo. Tik po kelių minučių jie mane pastebėjo. Mergina pažvelgusi į mane ir pergalingai nusišypsojusi toliau judino savo klubus taip jį jaudindama, o Hero iš viso net nepažvelgė į mane. Negalėdama pakęsti to vaizdo apsisukau ir trenkdama durimis nubėgau į savo kambarį. Tik užsirakinusi pastebėjau skruostais bėgančias ašaras ir jos neketino sustoti. Vakar tos pačios rankos laikė ir glamonėjo mane, o šiandien jis su kita daro tą patį. Kodėl iš viso aš verkiu? Juk jis man nerūpi ir aš jo nemyliu, tai kodėl mano širdį užliejo tokia tuštuma lyg kažkas būtų išrovęs ją ir išmetęs. Ne! Aš nepasiduosiu. Šiukščiai nusivaliusi ašaras pasiėmiau pirmą pasitaikiusią tašę ir susikroviau reikalingus daiktus. Taip pat su savimi pasiėmiau ir pinigų, telefoną tai pat tačiau jį išjungiau. Parašiusi tėvams raštelį paėmiau mašinos raktelius ir išėjau iš namų nieko nematoma. Įsėdusi į ją lėtai išvažiavau iš kiemo ir pasukau ten kur akys vedė. Išvažiavusi iš miesto dar pavažiavau apie dešimt kilometrų ir užsukau į takelį. Po kelių šimtų metrų prieš save išvydau ežerą. Išlipusi iš mašinos atsisėdau ant kapoto ir užverčiau akis į dangų stengdamasi sulaikyti ašaras. Kodėl jis toks? Kai jau galvoju jog jį perprantu jis ima ir iškrečia kvailystę. Elgiasi taip lyg aš jam visiškai nerūpiu, nors gal taip ir yra? Pasikuitusi mašinoje radau neatidarytą vyno butelį. Atsikimšusi jį užsiverčiau. Jaučiau kartų skonį tačiau gerti ėjo. Išgėrusi apie pusę butelio jaučiausi šiek tiek apsvaigus. Įsijungusi telefoną radau dešimt praleistų skambučių nuo mamos ir tėčio, o nuo Hero nė vieno. O taip aš jam tikrai nerūpiu. Kai jau norėjau jį padėti ant sodynės, jis pradėjo skambėti pažvelgusi į ekraną pamačiau savo brangiojo sužadėtinio vardą. Atmetusi išjungiau telefoną ir įsėdau į mašiną. Pasukusi rakčiuką ją užvedžiau ir į navigaciją įvedžiau artimiausio viešbučio paiešką. Man pasisekė, nes jis buvo tik už kelių kilometrų. Įvažiavusi į viešbučio aikštelę pasistačiau mašiną ir nuėjau į registratūrą. Joje mane pasitiko maloniai atrodanti moteris. Jai tikriausiai jau buvo virš keturiasdešimt metų. Gavusi raktą nupėdinau iki lifto ir paspaudžiau trečią skaičių. Pakilusi į reikiamą aukštą susiradau kambarį ir atrakinusi jį įėjau. Man pasisekė, nes jame buvo įrengtas mini baras. Niekada negerdavau tačiau šiandien reikia nusiraminti. Paėmusi šampaną ir jį atidariusi įsipyliau į taurę ir lėtai gurkšnojau. Kambaryje buvo taip tylu tačiau man čia patiko. Jokio Hero, jokių tėvų tik aš ir šios keturios sienos palaikančios man kompaniją. Po dar kelių taurių buvau nemažai apsvaigusi, na gerai labai apsvaigusi kadangi dar prisidėjo vynas kurį išgėriau. Prieš nueinant į tualetą dar kartą įsijungiau telefoną taip rasdama krūvą žinučių iš Hero. " Kur tu? " " Helena nenervink " "Geriau sakyk kur esi " paskutinė žinutė mane išmušė iš vėžių " Atvažiuoju ir dabar gero nelauk mažyte ". Išsigandusi numečiau telefoną ir pradėjau greitai krautis daiktus atgal į tašę. Išgirdusi šauksmus suklusau. Kažkas artėjo greitais žingsniais. Priėjęs mano kambarį sustojo ir pradėjo garsiai baladotis. Sustingau. O ne įkliūvau. Iš čia pabėgti nulinė galimybė. Nutirpau, kai išgirdau Hero balsą:

- Helena atidaryk duris arba pamatysi išlaušiu ir tada tau tikrai bus blogai,- grasinančiai ir piktai sušuko. Nuo jo pasakymo susigūžiau. Man šakės, man tikrai šakės - daugiau kartų nekartosiu - tarė - skaičiuoju iki trijų, vienas du - užsimerkusi įkvėpiau ir atidariau duris. Nepraėjus nė sekundei buvau skaudžiai priremta prie sienos ir jaučiau jo piktą kvėpavimą sau prie veido.

- Ką aš tau sakiau jog be mano žinios niekur neitai - suspausdamas mano rankas tarė. Nuo tokio jo judesio suinksčiau - dabar parodysiu ką darau blogoms mergaitėms, kurios manęs neklauso,- pavojingai tarė. Nespėjusi susigaudyti jis nutempė mane iki lovos ir numetė kaip kokį maišą tačiau nepaleido. Pats atsisėdęs šiurkščiai persimetė mane ant savo kelių jog gulėčiau ant pilvo. Tuomet numovė kelnias ir apatinius. Norėjau jį sustabdyti tačiau buvau per silpna pasipriešinti. Paglostęs mano nuogą sėdynę iškėlė delną į viršų ir pliaukšelėjo taip išgaunamas iš manęs riktelėjimą. Taip tęsėsi dar šešis kartus. Baigęs jis pasodino mane ir pažiūrėjęs į veidą švelniai nuvalė ašaras per kurias nieko nemačiau.

- Dabar žinosi, jog man negalima nepaklusti,- ramiai pasakė ir  atsistojo - o dabar renkis važiuosim namo ir kad negirdėčiau jokių atsikalbinėjimų,- įspėjamai tarė - supratai? - paklausė. Palinkčiojus galvą sutikau. Jaučiausi palaužta tačiau vis tiek drįsau paklausti

- Aš negaliu niekur važiuoti, o tu gali laiką leisti su kekšėm?,- šaltai tariau. Jis atsisuko patikrindamas ar aš tikrai to paklausiau, tuomet priėjo ir šiurkščiai suėmė už žandikaulio

- Aš esu vadas ir sakau ką gali daryti ir ko ne tad daugiau neklausinėk tokių durnų klausimų, o geriau eik ruoštis,- paleidęs mane išėjo iš kambario smarkiai trenkdamas durimis nuo kurių garso krūptelėjau.