*In Love With You*

2.13

Pašokau iš vietos ir greitai apsidairiau. Vis dar buvau tame pačiame kambaryje. Tačiau iš garsų galima spręsti, jog pastate vyko susišaudymai. Lėtai atsistojusi susvaigo galva tačiau nusvirduliavau link durų. Laimei jos buvo praviros ir laisvai galėjau išeiti. Kiek paėjusi koridoriu prieš save išvydau daugybę žmonių. Jie buvo pasiskirstę į dvi dalis. Vienoje pusėję buvo tas bjaurybė, kuris mane išniekino, o kitoje Hero. Jiems besikaunant susigrūmė Hero su tuo vaikinu. Kad ir kaip pykau ant Hero tačiau negalėjau palikti jo vieno. Radusi ant žemės ginklą drebančiais pirštais paėmiau jį į rankas ir nusitaikiau į tą vaikiną, kuris buvo prispaudęs Hero. Susikaupusi užsimerkiau ir paspaudžiau gaiduką. Lėtai atsimerkusi galvojau, jog nepataikiau tačiau po kelių sekundžių vaikinas susiėmė už pilvo ir pažvelgė į mane. Hero tuo tarpu žvelgė į tą vaikiną ir manęs nepastebėjo tačiau pasekęs jo žvilgsnį Hero akys susitiko su manosiomis ir sustingo

- Helena?,- jo tyliai tariamus žodžius nunešė susišaudymų garsai ir rėkimai. Kai norėjau prie jo prieiti staiga kažkas įrėmė man ginklą į galvą. Pasuskusi ją pamačiau išsigandusias Megės akis. Ji dairėsi po visą kambarį lyg bandydama ieškoti pagalbos. Man vis dar tebežvelgiant į Hero jis lėtai atsistojo ir artėjo kol Megė jo nesustabdė

- Neik daugiau nė žingsnio, nes ištaškysiu jai smegenis,- ji beprotišku balsu tarė ir stipriau įrėmė ginklą

- Mege ką tu darai? Kam tau žudyti Heleną?,- Hero atsargiai tarė ir mergina nusijuokė

- Tu šitą šliundrą žinai kaip Amelią,- ji sušnypštė

- Kaip suprasti?,- jis suraukė antakius tačiau vis tiek dėjo po mažą žingsnį į priekį 

- Tavo brangioji Helena apsimetė Amelia, jog galėtų tau atkeršyti, bet nesijaudink jai nepavyks to padaryti, nes šiandien aš ją nužudysiu ir ji daugiau nesimaišys mums po kojomis,- ji kraupiai tarė

- Mege nedaryk skubotų sprendimų ir viską gerai apgalvok, o dabar atiduok man ginklą,- tiesdamas rankas į jį tarė. Jos ranka suvirpėjo ir jau ruošėsi atiduoti ginklą tačiau jis buvo sugrąžintas atgal į savo poziciją

- Ne,- ji sušuko - ji turi mirti,- jai ruošiantis šauti ištraukiau rankas ir iš paskutiniųjų pradėjau galynėtis su ja. Mums iškėlus ginklą iššovė kulka. Ji pasinaudojusi mano silpnumu atsuko ginklą į mane. Tuo metu ginklas buvo tarp mūsų. Staiga išgirdau iššautos kulkos garsą ir sustingau. Po kelių sekundžių tuštumos ir sąstingio išgirdau Megės juoką. Pažvelgusi į ją supratau, jog kulka jos nekliudė. Tačiau pažvelgusi į savo baltą laisva suknelę pamačiau didelę raudoną dėmę, kuri plėtėsi. Man pradėjus kristi ant grindų kažkas mane sugavo ir tai buvo Hero. Jo akys nebuvo šaltos ar bejausmės, kokios dažnai būna. Dabar jose buvo galima įžvelgti liūdesį, pyktį ir net.... ašaras. Nusišypsojau pažiūrėjusi į jį ir pradėjau silpti

- Helena!,- jis sušuko tačiau jo balsas buvo girdėti lyg per miglą - prašau nepalik manęs dar kartą,- jis sušnabždėjo. Pakėlusi savo ranką įdėjau ją į jo ranką ir iš paskutiniųjų tariau

- Myliu tave,- tai buvo paskutiniai žodžiai  ištarti prieš prarandant sąmonę tačiau jie nebuvo tvirti greičiau tai gavosi lyg šnibždesys, lyg ilgai nepasakyta paslaptis.

Hero

Žvelgiau į merginą ir negalėjau pratarti nė žodžio. Jos kraujas vis sunkėsi per suknelę tačiau mano protas buvo atsijungęs ir nežinojau ką daryti. Aplink visi vis dar šaudėsi ir niekas nekreipė dėmesio į tai. Apsidairęs akimis pradėjau ieškoti Megės tačiau jos jau nebebuvo

- Hero! Reikia ją vežti į ligoninę!,-tik dabar išgirdau kažką tariant žodžius. Atsisukęs pamačiau prie savęs Semą kuris taip pat žiūrėjo su baime į Helenos kūną. Pagaliau atgavęs sveiką protą greitai pakėliau merginos kūną ir pradėjau nešti link išėjimo. Prie lauko durų jau stovėjo Semo mašina tad paguldęs ją atsisėdau prie jos ir paėmiau jos šaltą ranką. Ji atrodė kaip plunknelė, kurią vos prilietus gali pažeisti. Jos veidas buvo baltas, kaip popieriaus, o lūpos kurios visada būna tokios purios ir raudonos dabar buvo praradę spalvą. Privažiavę ligoninę greitai išokau iš mašinos nešdamas Helenos kūną. Vos įėjus į pastatą prie manęs pribėgo seselės, klausdamos įvairių klausimų į kurios negalėjau atsakyti. Jos paguldė ją ir nuvežė į kažkokią palatą tačiau aš negalėjau į ją įeiti. Užsiėmęs už galvos vaikščiojau pirmyn atgal, kol pajaučiau kaip kažkas uždeda ranką ant peties. Atsisukęs pamačiau Semą ir apkabinau jį

- Jai viskas bus gerai,- raminančiai tarė. Tačiau tai nepadėjo man nusiraminti. Atsitraukęs nuėjau prie sienos ir stipriai į ją trenkiau taip pajausdamas skausmą pereinantį per ranką, bet to nesureikšminau. Atsirėmęs į sieną nuslydau ant grindų ir rankomis užsidengiau veidą. Kodėl visada ji kenčia už mano klaidas? Pajautęs rankose šlapumą supratau, jog tai mano ašaros. Pirmą kartą po beveik aštuoniolikos metų pravirkau. Aš negaliu jos prarasti. Ji man yra svarbesnė už patį save. Ji vienintelė mano meilė, kuri įžiebia manyje neregėtus jausmus. Ir tik ji man padėjo suprasti kas yra meilė. Po beviltiško trijų valandų laukimo atrodo praradau viltį. Ligoninėje buvo susirinkę nemažai žmonių laukiančių kada prabus Helena. Vos tik jos tėtis sužinojo apie visą šį įvykį atvažiavo ir visiems prigrasino, jog jei jo dukra neliks gyva tuomet jiems baigsis blogai. Taip pat čia buvo ir Alex kuri guodėsi Semo glėbį. Kiek žinau vaikinas gerai sutaria su ja ir ne už ilgo paprašys tapti jo mergina. Ir tuomet sėdėjau aš praradęs viltį ir su ašarotomis akimis, kurios žvelgė į vieną tašką ir į nieką nereagavo. Išgirdęs prasiveriant duris nepakėliau galvos ir nepašokau iš vietos tačiau vieni žodžiai privertė tai padaryti

- Mergina komoje ir mažiau nei penkiasdešimt procentų, jog ji išgyvens,- gydytojas liūdnai pasakė ir apsisukęs nuėjo prie kitų pacientų