*In Love With You*

2.23

Vis dar spoksojau į telefoną nesuprasdama ar jis tai parašė juokais. Vakar sakė, jog nori su manimi praleisti visą laiką, o dabar jis sumano išvažiuoti ieškoti tos merginos? Pabandžiau jam paskambinti tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Susinervinusi knaibiau maistą ir galvojau kaip išdėsiu Hero į šuns dienas. Kai grįšiu jis pirmiausiai gaus pylos už tai, jog man nesakė nieko apie tą beprotę Megę norinčią mane nužudyti. Max pamatęs, jog nevalgau maisto susiraukė

- Valgyk, atšals maistas,- jam tai pasakius perliejau jį šaltu žvilgsniu - Kas atsitiko? Su vaikinu susipykai?,- keistai paklausė ir šyptelėjo

- Ne tavo reikalas,- nekaupdama daugiau savyje nervų sušnypščiau ir atsistojau. Kai ėjau pro jį vaikinas sugavo mano ranką

- Nepamiršk, jog gali prisižaisti su tokias žodžiais,- žemu balsu tarė paspausdamas ranką ant kurios jau ir taip turėtų būti mėlynė. Staigiu judesiu ištraukiau ranką ir susimokėjusi palikau kavinukę. Tiek daug problemų ant vienos dienos. Dar be trūksta, kad mašina partrenktų. Grįžusi į darbą pažvelgiau į laikrodį. Jame buvo dar tik po dviejų, kas dar labiau subjaurino dieną. Įžengusi į kabinetą nusirengiau paltuką ir numečiau ant sofos. Kaip dabar reikės pildyti dokumentus kai galvoje vyksta minčių perkrova. Susmukusi kėdėje paėmiau į rankas kažkokius dokumentus. Barškendama rašikliu į stalą skaičiau popiergalį, kol už akių užkliuvo vardas ir ne bet koks, o Megės. Perskaičiusi pavardę iš rankų iškrito tušinukas skaudžiai trinktelėdamas į grindis. Žiūrėjau į lapą ir skaičiau vis iš naujo tą patį sakinį. Megė bendradarbiauja su Max? Iš kur ji turi kažkokią įmonę? Jame buvo rašoma, jog mergina su juo bendradarbiauja jau pora metų ir abu yra stiprūs verslininkai. Kaip Hero iki dabar neišsiaiškino kur ji yra jeigu Megė užima tokias svarbias pareigas? Dabar jau tikrai nebežinojau ką galvoti. Surinkusi Hero numerį telefoną pridėjau prie ausies tačiau jis neatsakė. Po velniais kur jis? Įsidėjusi lapą į rankinuką perėjau prie kitų dokumentų, kurie man buvo kaip aukštoji matematika.

***

Kai jau dešimtą kartą pažvelgiau į laikrodį pagaliau pastebėjau išsvajotasias valandas. Greitai susikrovusi daiktus išėjau iš kabineto galvodama nuo ko reikės pradėti Hero sakyti moralą. Išėjus į lauką apsidairiau tačiau vaikino mašinos nemačiau. Negi jis ir vėl neatvažiuos? Mano mintys buvo išklausytos, nes prie manęs privažiavo mašina tačiau iš jos išlipo ne Hero, o vairuotojas, kiek žinau jo vardas Brian

- Panele sėskitės, kol pilnai neužšalote tokiam šaltį,- mano mintis pertraukė vairuotojo balsas. Įsėdusi į mašiną iš karto su klausimais užsipuoliau Brian

- Brian kur Hero? Kodėl jis manęs neatvažiavo?,- sutrikusi paklausiau

- Kai grįšite namo jums viską pasakys Alex su Semu,- jis trumpai tarė ir vėl užtilo. Susiraukiau dėl jo atsakymo tačiau daugiau nieko neklausinėjau. Vos mums privažiavus namus greitai išokau iš mašinos ir nuskuodžiau į namus. Įsiveržusi į vidų svetainėje išgirdau balsus tad nieko nelaukdama ir nuėjau į ten. Kambaryje sėdėjo Semas, Alex ir seniai matyta Ana. Jie mane pamatę visi susidairė ir užtilo

- Ką visa tai reiškia? Kur Hero?,- susiraukusi tariau, kol jie bandė išvengti mano žvilgsnio stebėdami vienas kitą

- Jis jau išvažiavo,- Alex prakalbo ir nunarino galvą lyg pasakydama kažką blogai. Išpūtusi akis stebėjau juos lyg bandydama įsitikinti ar tai tiesa - Jis nenorėjo su tavimi atsisveikinti kadangi žinojo, jog tu jam neleistai važiuoti,- pratęsė Semas ramiu balsu, kol aš viduje sproginėjau iš pykčio ir nevilties. Jis tiesiog mane paliko. Juk galėjo leisti kažkam kitam surasti Megę. Atsirėmusi į duris vis dar negalėjau patikėti ką jie sako. Juk jis vienintelis, kuris gali mane apsaugoti nuo visko. Apsisukusi pasišalinau iš kambario. Vos tik pasiekus jas griuvau į kambarį ir užsirakinusi nuslydau ant žemės. Kiek laiko prasėdėjus atsistojau tačiau staiga susvaigo galva ir atsirėmiau į sieną. Tikriausiai dėl to, jog šiandien beveik nieko nevalgiau. Atsirakinusi duris tyliai išėjau ir įsiklausiau į garsus. Namuose buvo visiška tyla, tai reiškiasi, jog Alex su Semu išvažiavo. Nupėdinusi į virtuvę prieš mano akis išdygo raumenų kalnas, o tiksliau kažkoks vyras. Pakėlusi į jį akis norėjau klausti ką jis čia veiki tačiau tuo metu tarpduryje pasirodė Ana

- Helena, tai tavo apsaugininkas. Jis tave prižiūrės, jog tau nieko neatsitiktų,- ji tai tarusi nuėjo prie dujinės. Apsaugininkas?

- Kam man jo, juk moku ir pati susitvarkyti,- susiraukusi tariau ir praėjau jį, kol jis stebėjo mano judesius

- Tai Hero sumanymas. Kadangi jo dabar nėra taigi ir nėra kam tavęs saugoti,- ji nuoširdžiai nusišypsojo ir padėjo blynelių prikrautą lėkštę

- Aš pati save saugau,- irzliai tariau ir susikišau blynelį į burną. Sugalvojo jis mat apsaugininką pasamdyti. Man negresia joks pavojus, juk jis ieško Megės, kol aš į tą laiką ramiai dirbu. Grūsdama jau šeštą blyną Ana pažiūrėjo į mane ir tyliai nusijuokė - kas?,- nesupratusi paklausiau

- Kažkas šiandien išalkęs,- jos šypsena praplatėjo ir juokas pasklido po virtuvę. Pavarčiusi akis sukramčiau paskutinį kąsnį.

- Ha ha,- sarkastiškai tariau - mano skrandukas nori valgyt, nieko negaliu padaryti,- gūžtelėjau pečiais ir atsistojau

- Gal ten ne vien tik skrandukas,-ji keistai nusišypsojusi tarė ir pažiūrėjau į ją prisimerkusi

- Ką tu turi galvoje?,- nesupratusi paklausiau. Ji dar labiau nusišypsojo

- Gal netyčia tavo pilve gyvena dar vienas skrandukas, kuris nori valgyti,-  jai tai pasakius susiraukiau ir tuomet supratau apie ką ji kalba

- Baik juokus Ana,- papurčiusi galvą tariau ir išeidama dar išgirdau jos balsą

- Vis dėl to, juk galima pasitikrinti, niekas dėl to nenukentės,-  o taip dar ir kaip nukentėtų. Nusliūkinus į kambarį pažvelgiau į telefoną pasitikrindama ar Hero taip netyčia nepaskambino, deja, nebuvo praleistų skambučių. Atsistojusi norėjau pasiimti knygą tačiau supykinus greitai nubėgau į tualetą. Prabuvusi jame apie penkiolika minučių visas skrandžio turinys išėjo į tualetą. Kai galiausiai baigiau, atsistojusi prasiploviau dantis ir pažvelgiau į veidrodį. Juk aš negalėčiau būti nėščia. Tai tikriausiai dėl darbo, streso ar dar kokių dalykų, kuriuos patyriau per šias dienas. Tačiau tokios mintys manęs neįtiko. Apsirengusi džinsais ir megstuką, užsimečiau paltuką ir išėjau iš kambario sutikdama mano apsauginį. Norėjau praeiti pro jį tačiau jis man užstojo kelią

- Hero nenori, jog eitum kažkur vakare,- ramiai taręs ir vėl atsistojo kaip uola. Dar kartą pabandžiusi pro jį praeiti nepavyko

- Klausyk,-tariau - man reikia į vaistinę dėl svarbaus dalyko, tad prašau praleisk mane,- pažiūrėjau į jį prašančiu žvilgniu tačiau jo veidas vis tiek liko bejausmis bei ramus

- Ne,- trumpai tarė ir kaip tik tuo metu suskambo jo telefonas. Atsiliepęs jis su kažkuo kalbėjo ir aš nesiklausiau, kol neišgirdau savo vardo - Taip Helenai viskas gerai. Ji nori nuvažiuoti į vaistinę tačiau jūs sakėt jos niekur neišleisti vakare,- supratusi su kuo jis kalba norėjau paimti telefoną iš jo rankų tačiau jis jį pakėlė į viršų

- Hero! Kaip grįši namo - gero nelauk,-sušukau ir išgirdau jo juoką. Tas šiknius dar drįsta juoktis iš manęs. Susinervinusi apsisukau link kambario

- Gerai,- apsauginis tarė Hero ir padėjo telefoną - Helena galėsi važiuoti į vaistinę tik su mano palyda,- jam tai tarus atsisukau į jį ir šyptelėjau. Na tikrai mano nuotaikos greitai kinta.