*In Love With You*

2.38

Stebint Ana su Ariele kaskart užeina  noras paimti tokį mažą padarėlį į savo rankas ir niekada nepaleisti. Jos sušildo mano širdį vien pažvelgę viena į kitą. Mergaitės akyse spindėjo didis pasitikėjimas savo senele, o Anos didžiulė meilė, kuri kartu apgaubė ir mane. Per visą laiką, kol jos buvo mūsų namuose suartėjau su Ariele ir ji visada man nusišypsodavo vos pažvelgdavau jai į akis. Ji labai miela ir kartu protinga mergaitė. Net neabejoju, jog užaugusi bus garsi dailininkė, kadangi prie mano akių ji nupiešė tikrai gražų ir ne savo amžiaus piešinį. Jame ji pavaizdavo tėtį ir kiek supratau mamą, tačiau jos veidas buvo užtušuotas juoda spalva. Tai tikrai liūdino vos pagalvojus, jog tokia maža mergaitė auga be mamos meilės. Juk vaikams motina yra tikras pavyzdys. Iš jos mes išmokstame įvairių dalykų, ji mūsų patarėja, gėrio ir blogio atskyrėja. Taigi kas jai padeda viską suprasti? Mergaitei dingus iš akių atsisukau į Aną, kuri vis dar gėrė savo arbatą

- Ana, kas nutiko Arielės motinai, juk ji minėjo tik tėtį,- šiek tiek suglumusi paklausiau. Man paminėjus mergaitės motiną Anos veide užsiplieskė maža pykčio kibirkštėlė. Lėtai padėjusi puodelį ant permatomo stiklinio staliuko servėtėle pasivalė lūpas ir savo dėmesį sutelkė man

- Jos geriau niekam neminėti,- ji papurtė galvą - O ypač prie Arielės. Ta moteris neverta būti šiam pasauly. Ji sugadino vargšiai mažai mergaitei ir ją įsimylėjusiam vyrui gyvenimą,- jai tai tarus stebėjau ją galvodama apie įvarius variantus, kurie galėjo atsitikti, jog taip pasisuko jų gyvenimai - Kai Andželika ištekėjo už Kristiano jie laimingai gyveno apie metus. Tačiau vos sužinojusi, jog ji laukiasi mergina užsimanė darytis abortą. Ji kiekvieną dieną tai kartojo, kol galiausiai Kristianui pavyko ją pergalvoti, bent jau mes taip manėm. Sėkmingai išnešiojusi šį stebuklą Andželika pagimdė keliomis savaitėmis anksčiau. Jai išėjus iš ligoninės mergina pabėgo. Po kelių mėnesių sužinojome, jog ji visą laiką leido su kitu vaikinu, o Kristianas buvo tik žaislas, kurio ji užsimanydavo dėl pramogos arba pinigų. Visą tą laiką vaikinas praleido užsidaręs savyje. Jis nekalbėjo su niekuo išskyrus mane. Taip jam padėjau užauginti Arielę ir galiausiai dabar jis vėl sėkmingai pakilęs ant kojų. Vaikinas turi nemažą įmonę, o kiek girdėjau slapta susitikinėja su kažkokia mergina,- ji man mirktelėjo ir aš akimirką perskriejau per jos visus pasakytus žodžius. Nesuprantu kaip pasaulyje gali būti tokių žmonių, o tiksliau merginų, kurios gyventų dėl pinigų. Ana buvo teisi sakydama, jog tokia mergina neverta gyventi šiame pasaulyje. Tai galima net pavadinti nusikaltimu. Man norėjus prasižioti į kambarį įėjo Arielė su plačia šypsena laikydama dar vieną piešinį savo rankose. Priėjusi mergaitė man jį padavė ir aš paėmusi pažvelgiau į meno kūrinį. Net nepajaučiau kaip nuriedėjo maža ašarėlė tačiau greitai ją nusivaliau, jog niekas nepamatytų. Piešinyje buvau pavaizduota aš ir kažkoks vyras. Tai tikriausiai buvo jos tėtis. Ši mergaitė taip prisirišo prie manęs per tokį trumpą laiką, jog net nupiešė piešinį vaizduojantį mane kaip jos mamą. Ana pažvelgusi į jį šiek tiek susiraukė

- Ariele, negalima Helenos vaizduoti su tavo tėčiu, juk ji turi vaikiną, kuris bus jos vyras,- Ana subarė mergaitę ir ji nuleido galvą lyg prasikaltusi

- Nieko tokio, man piešinys atrodo labai gražus tik trūksta tavęs,- pažvelgusi į ją nusišypsojau ir kartu į kambarį įžengė Hero su maža šypsenėle. Mergaitė pamačius vaikiną nušvito ir pribėgusi jį apkabino

- Mano princesė atvažiavo,- Hero ją pakėlęs į orą tarė ir mergaitė sukrykštė kartu nusijuokdama. Šiluma nuvilnijo per kūną vos pamačiau Hero žvilgsnį į Arielę. Jiedu atrodė toki artimi lyg būtų pažįstami jau labai seniai. Pažvelgiau į Aną klausiamu žvilgsniu

- Kristianas vaikystėje dažnai būdavo kartu su Hero taip jie susipažino, tik dabar abu pilni darbų ir nepajėgia iškelt savo užpakalių, jog susitiktų bent minutei,- pavarčiusi akis tarė lyg suprasdama mano klausimą ir už savęs išgirdau Hero juoką

- Tai netiesa,- jis šypsodamasis prakalbo - būtinai su juo susitiksiu, kai turėsiu laiko,- žaisdamas su mergaite tarė ir atsistojęs priėjo prie manęs. Vaikinui mane apkabinusi pajaučiau jo kvepalų aromatą susimaišiusį su cigaretėmis. Niekada nesumaišyčiau šio kvapo, nors ir būčiau užrištomis akimis. Hero pastebėjęs piešinį esantį mano rankose paėmė jį ir šiek tiek susiraukė tačiau aš jam nusiunčiau įspėjamąjį žvilgnį, jog nieko nesakytų. Atsidusęs apsimestinai šyptelėjo ir padavė Arielei piešinį

- Manau, jog mums laikas eiti,- Ana stodamasi tarė - būtinai dar jus aplankysime, o ir beto gavau pakvietimą į Alex vestuves,- laimingai tarė lyg tai būtų ne pakvietimas, o didžiausiais prizas. Nusijuokiau iš jos staigaus laimės pliūpsnio ir kartu pradėjome eiti link paradinių durų. Vos jas pasiekėme Hero mane apkabino per liemenį ir uždėjęs galvą ant peties žvelgė į Aną ir Arielę, kuriai sunkiai ėjosi užsidėti striukę. Galiausiai su Anos pagalba jį buvo aprengta. Atsisveikindamos šiltai viena kitai nusišypsojome ir išlydėję sugrįžome į namus. Vos durys užsivėrė giliai atsidusau ir nupėdinau į virtuvę. Visą kelią už savęs girdėjau Hero žingsnius, rodančius, jog jis man neduos ramybės. Man įžengus į erdvią virtuvę už akių iš karto užkliuvo Hero padėtos rožės. Paėmusi jas įmerkiau į vazą ir padėjau prie baro. Pastebėjusi Hero kvailą šypseną pavarčiau akis tačiau slaptai šyptelėjau, kol jis nepastebėjo. Kėdei sugergždėjus pasukau galvą link jo. Vaikinas apėjo barą ir prisiartinęs įrėmė rankas tarp spintelių taip mane įkalindamas. Prikandęs lūpą nužvelgė ir neįspėjęs įsisiurbė į lūpas. Bučinys buvo pilnas aistros ir troškulio. Jis vedė mus į prarają, negailėdamas nė vieno iš mūsų. Įvėlusi rankas jam į plaukus paaštrinau bučinį ir išgirdau tylų jo urzgimą. Sugriebęs mano klubus jis pakėlė mane ir pasodino ant spintelės. Uždėjęs rankas ant liemens šlapias bučiniais nuliejo kaklą ir sugrįžo prie lūpų. Jam norint nuimti mano bliuskutę netikėtai kambaryje išgirdau skylančio stiklo garsą. Krūptelėjusi išpūstomis akimis pažvelgiau į Hero. Vaikinas greitai atšokęs nuo manęs peržvelgė kambarį ir iš galinės kišenės išsitraukė ginklą, kurio prieš tai nepastebėjau. Parodęs man gestu, jog likčiau vietoje pats nuėjo patikrinti kambarį. Nepaklausiusi jo nusekiau vaikiną atsargiai dairydamasi. Įžengę į pagrindinį kambarį užsidengiau burną ranka. Visas priekinis langas buvo išdaužtas, o kambaryje mėtėsi pilna šukių. Man peržvelgus visą kambarį, netoli lovos pastebėjau plytą su baltu popierėliu. Su baime priėjau prie jo ir ištraukusi jį kūną persmelkė šaltas prakaitas. Drebančiomis rankomis laikiau lapelį ir skaičiau jį galbūt dešimt ar dvidešimt kartų iki kol jis buvo išplėštas man iš rankų. Hero pažvelgęs į jį garsiai perskaitė

- Jei galvojat, jog galit nuo manęs pasislėpti labai klystat, aš jus visada surasiu, kad ir iš žemės iškasiu, niekas nuo manęs nepabėga, nes visuomet būnu žingsniu į priekį nei jūs. Beto, laukiu nesulaukiu rytojaus, galit pasiruošti didžiajam sprogimui,- Hero tai perskaitęs lapelį suplėšė ir trenkė į kumštį sieną. Krūptelėjusi pažvelgiau į jį. Vaikinas buvo nuleidęs galvą ir užsiėmęs už galvos. Priėjusi prie jo drebančiais pirštais priliečiau jo žandą ir jis staiga pakėlė galvą

- Mes galim tai ištverti, mums pavyks jį nugalėti,- tai tardama net pati nepatikėjau savo žodžiais tačiau jie buvo vieninteliai likę mūsų paskatinimui ir vilties nepraradimui. Vaikinas linktelėjo sutikdamas su manimi ir stipriai mane apkabino. Ar mums iš tiesų vis dar yra vilties?