*In Love With You*

2.5

Prabudau nuo skambančio telefono melodijos. Praplėšusi akis nerangiai pasiekiau staliuką ir net nepažiūrėjusi kas skambina atsiliepiau

- Klausau,- kimiai tariau. Gerklėje atrodė taip lyg būtų dykuma. Pasiėmusi stiklinę atsigėriau vandens

- Turiu prastų ir gerų naujienų,- išgirdau Ben balsą - prasta yra ta, jog Hero iš kažkur sužinojo, jog grįžai į miestą ir dabar paleidęs savo gaują ieško tavęs - jam tai pasakius vos neužspringau - na, o gera tai, jog suvaldžiau padėtį ir dabar jis tavęs negalės surasti kadangi pakeičiau tavo tapatybę - klausiau jo išpūtusi akis, tikiuosi prie to neprisidėjo vakarykštis vakaras, bet aš buvau su peruku ir jis tikrai nebūtų taip regavęs

- Ir kas dabar bus?,- panikai kylant paklausiau, jei Hero sužinos kur aš visas planas nuplauks šuniui ant uodegos

- Atsiųsiu vieną iš savo darbuotojų. Jis tau paduos naują tapatybę, beto turi peruką,- paprastai pasakė - o dabar aš turiu eit, sėkmės tau šiandien su siunta, būk atsargi ir viską apgalvok tada daryk

- Gerai, iki

Padėjusi telefoną žiūrėjau į vieną tašką. Dabar turiu būt itin atsargi, nes padarysiu kvailą žingsnį ir Hero tuoj pat suuos, jog aš čia. Pliusas tas, jog šiandien išsisuksiu nuo lenktynių ir taip bus lengviau paimti siuntą. Išlipusi iš lovos greitai atlikau rytinį ritualą ir nupėdinau į pirmą aukštą. Kai norėjau įeiti į virtuvę išgirdau pažįstamą balsą ir tuo metu suskambėjo skambutis. Išsigandusi pasislėpiau už aukštos gėlės ir pro jos lapus stebėjau kas vyksta. Iš virtuvės išėjo Margarett, o po jos Ana. Ir kodėl man taip nesiseka? Jai atidarius duris pasirodė vaikinas turintis laišką rankoje. Užsiėmiau už burnos. Juk tai mano kita tapatybė.

- Tai poniai Helenai,- pažvelgusi į Ana pamačiau jos veide neįskaitomą emociją. Tikiuosi ji nieko neįtariau. Atsargiai ant kojų pirščiukų, stebūklingai nubėgau į antrą aukštą. Pasiekusi savo kambarį atsikvėpiau tačiau neilgai, nes išgirdau mane šaukiančią Margarett. Paskubomis užsidėjau peruką ir sulėtinus kvėpavimą nulipau į pirmą aukštą, kuriame mane pasitiko dvi moterys

- Tau atėjo kažkoks laiškas,- Margarett padavė man jį į rankas, kol į tą laiką Ana kruopščiai mane nužiūrėjo - Beto tai mano sena draugė Ana,- ranka parodė padavusi ranką nusišypsojau kuo įtikimesne šypsena

-Malonu, aš.. - susimėčiau kadangi mano byloje dabar bus parašyta kitas vardas - Helena,- ji paėmusi mano ranką švelniai paspaudė tačiau akių nenuleido nuo veido. Ji tyrė kiekvieną mano lopinėlį lyg ieškodama patvirtinimo, jog aš esu ta pati mergina, gyvenusi su ja viename name ir dalinusis giliausias paslaptis. Mūsų akių dvikovą nutraukė Margarett

- Galim eiti į virtuvę ir paskanauti obuolių pyrago,- moteris tarė. Nieko nelaukdama nusukau akis nuo Anos ir pati pirma nuėjau į virtuvę. Atsisėdusi ant kėdės gavau pyrago gabalėlį. Kaip seniai jo nevalgiau. Paskutinis kartas buvo kai.... Kai jį kepė mama. Įdėjusi gabaliuką į burną užsimerkiau. Visai kaip ir mamos.

- Taigi Helena,- Ana išblaškė mane, paryškindama mano vardą - kuo užsiimi šiuo metu?,- jį įdėmiai paklausė. Kadangi Margarett apie mane nieko nežinojo tad galėjau sakyti bet ką.

- Neseniai pabaigiau universitetą tad šiuo metu ilsiuosi dėdės namuose,- nusišypsojusi parodžiau į aplinką

- Ar ir anksčiau gyvenai šiame mieste?,- dėl jos šių klausimų jaučiausi kaip bandomasis triušelis

- Ne atvažiavau iš New York'o,- lengvai tariau bandydama nuslopinti įtampą, sklindančią tarp mūsų

- Bet juk New York'e tiek daug mokymosi galimybių, kodėl nelikai ten?,- susimėčiusi nežinojau ką pasakyti tačiau mane išgelbėjo Margarett

- Nekankink Ana mergaitės tegul eina kažką paveikti, o ne sėdėti tarp tokių pletkų bobų kaip mes,- ji nusijuokė. Rasdama progą pasišalinau ir nupėdinau į savo kambarį kartu pasiimdama laišką. Nuėjusi į jį užsirakinau ir praplėšiau siuntinį. Iš visų faktų tik vienas buvo tikras tai gimimo metai, bet nė mėnesis, nė diena nebuvo tokia. Taigi nuo šiol aš esu Amelia Jones. Kadangi turiu naują vardą ir pavardę laikas pradėti ir naują gyvenimą. Apsirengusi juodais drabužiais nuvažiavau į šaudyklą, jog prieš visą veiksmą galėčiau pasitreniruoti. Po kelių valandų buvau puikiai prisiminusi visus judesius. Pažvelgusi į laikrodį pastebėjau, jog iki keturių liko tik pusvalandis tad susirinkusi daiktus patraukiau link išėjimo. Įsėdusi į mašiną nuvažiavau link lenktynių trasos įsitikinti ar Hero jau ten. Privažiavusi pastebėjau jo BMW, o šalia stovintį ir jį patį žvelgiantį į laikrodį. Lėtai nuvažiavusi kelis kilometrus nuo trasos pagreitinau kadangi siuntinys bus atvežtas už dešimt minučių. Pasiekusi vietą mašiną pasistačiau keliais kilometrais toliau, jog niekas nesusektų. Įsidėjau kelis kišeninius peilius ir tris šautuvus kadangi jie visi buvo skirtingi. Po lėto nusliūkinau iki vietos. Prieš mane atsivėrė senas, dviejų aukštų namas. Ilgai nereikėjo laukti prekeivio, nes už kelių minučių jis įnešė siuntą į vidų ir išėjo lyg niekur nieko. Užsidėjusi kapišoną stebėjau aplinką ar nieko nėra. Užlindusi už kampo pastebėjau kelis žmones. Nusitaikiusi į juos su duslintuvu pašalinau. Atsargiai įėjusi į pastatą klausiausi kiekvieną garsą. Išgirdusi žingsnius pasislėpiau ir išvydau dar vieną vaikiną, kuris rankose turėjo šautuvą. Pamatęs du negyvus lavonus norėjo pradėti šaukti tačiau nespėjo, nes mano kulka perskrodė jam galvą. Išlindusi iš savo slaptavietės pradėjau eiti koridoriu kai staiga prieš mane išlindo dar vienas vaikinas. Nespėjusi nusitaikyti ginklas buvo išplėštas iš mano rankų ir aš gulėjau ant žemės. Įspyrusi jam į tarpkojį jis paleido mano rankas ir ta proga pasinaudojusi atsistojau. Pagriebusi ginklą nedvejodama paleidau kulką ir nužingsniavau toliau. Pasiekusi kambarį atidariau duris ir nusitaikiau tačiau jame nieko nebuvo tik maža dėžutė. Ar tai tas svarbus siuntinys? Priėjusi paėmiau ją į rankas tačiau iš jos iškrito lapelis. Perskaičiusi jį per kūną perėjo šalta elektos srovė. Jame buvo parašyta " žinojau, jog ateisi" apsidariusi nieko nepastebėjau. Atidariusi dėžutę pamačiau tik įvairius menkniekius. Išsigandusi pradėjau vartyti dėžutę bandydama galvoti, jog tai ne spąstai tačiau aš buva teisi. Kuo greičiau išėjusi iš kambario pasiekiau lauko duris ir jas atidariau. Pakėlusi galvą išpūčiau akis. Prieš mane stovėjo Hero ir jo gauja. Nieko nelaukdama pradėjau bėgti. Pasiekusi tvorą norėjau ją peršokti tačiau buvau sulaikyta. Vienas vaikinas mane laikė, o kitas pridėjo skudurėlį prie burnos ir po kelių sekundžių jaučiau kaip jėgos mane apleidžia.