*In Love With You*

15

Ryte atsikėlusi jaučiausi labai pavargusi, net gi ir oras man pritarė, nes lauke pliaupė kaip iš kibiro. Kaip dėl vakar vakaro tai nieko nepešiau iš Hero tačiau jis sakė jog savaitės pabaigoje viską sužinosiu taigi liko dar 3 dienos. Išlipusi iš lovos nuėjau į vonią atlikti rytinio ritualo. Po jo apsirengiau švariais rūbais ir nulipau į pirmą aukštą sutikdama Aną. Per šias kelias dienas labai artimai susipažinau su ja ir ji tapo lyg antra motina. Jeigu kalbant apie mama tai su ja nekalbėjau jau savaitę tačiau ji man ir pati nebandė skambinti, kai tik atsikrausčiau ji man skambinėdavo į dieną po mažiausiai penkis kartus. Atsisėdusi ant kėdės kaip visada prieš akis gavau skaniuosius pietus tačiau valgyti visai nebuvo noro. Pamačiusi Ana, kad gnaibau maistą ji rūpestingai paklausė:

- Helena ar neskanu, kad nevalgai?

- Ne tiesiog nenoriu valgyti;- nustūmusi lėkštę atsakiau

- Ar yra kažkas ką būtų galima veikti šiuose namuose?;- tingiai paklausiau

- Hmm -ji galvojo- taip yra;- nusišypsojusi pasakė

- Už namo stovi šiltnamis jame jau seniai niekas nieko nedarė be jos;- užsisvajojusi pasakė

- Kas ta ji?;- keistai paklausiau

Jis atsigavusi greitai pagriebė lėkštę ir pradėjo plauti

- Niekas;- atsakė
- Na gerai šį kartą patikėsiu taigi kur maždaug jis yra?

- Kai išeisi iš namo dar reikia paeiti takeliu ir turėtų matytis visu gražumu;- nusišypsojusi pasakė

- Ačiū tau Aną už viską

- Nėra už ką vaikeli;- meiliai nusišypsojo

Išėjusi iš namo taip ir padariau kaip Ana sakė ir pamačiau didelį šiltnamį. Jis buvo stiklinis, aplink jį augo įvairios gėlės ir gyvatvorės, o pats atrodė lyg iš filmo, gėlės man visada būdavo pats gražiausias dalykas. Atidariusi jį įėjau. Vidus taip manęs nesužavėjo kadangi jis buvo tuščias, bet manau jog galėčiau su Anos pagalba jį prikelti iš mirusiųjų. Nuo tokios minties nusišypsojau ir nusliuogiau į virtuvę.

- Ana ar padėtum man atstatyti šiltnamį?;- įėjusi paklausiau

- Taip su malonumu tik reikia paklausti Hero dėl to;- ji atsakė

- Beto kur jis šiuo metu?

- Jis savo kabinete, dirba nuo pat ryto, net pusryčių neatėjo;- ji papurtė galvą

- Gal man pavyktų jį atitempti pusryčių ir tuo pačiu paklausti apie šiltnamį, ką manai?

- Gali pabandyti, bet maža galimybė, kad jis ateis;- ji liūdnai nusišypsojo

Apsisukusi ant kulno nupėdau į Hero kabinetą, pasibeldžiau ir be leidimo įėjau. Jis pakėlė akis

- Jei vėl atėjai paklaust kodėl tu čia tai gali net nebandyti

- Ne atėjau dėl kai ko kito, bet pirma turi pavalgyti. Ana paruošė labai skanius pusryčių

- Tai kodėl tada jų nevalgei?;- paklausė prisimerkdamas

- Iš kur žinai? Ana pasakė?;- pasimetusi paklausiau

- Ne -atsuko kompiuterį, jame buvo matyti viskas kas vyksta šiuose namuose - Tam skirtos kameros;- gudriai nusišypsojo

Pavarčiau akis

- Kam tau skirtos kameros namuose?

- Saugos sumetimams, juk niekada nežinai kas gali atsitikti

- Tai ar ateisi? Ana man minėjo jog nieko nevalgei.

- Nuo kada aš tau parūpau? Nebent tam yra priežastis;- įtariai pasakė

- Jei ateisi pusryčių pasakysiu;- iškėliau jam sąlyga

- Gerai;- atsiduso

Jis padėjęs popierius ant stalo atsistojo ir nuėjo į virtuvę, o aš jam iš paskos. Kai įėjome į virtuvę Ana labai nustebo, ji tuoj pat paėmė lėkštę ir prikrovusi maisto padėjo ant stalo. Neįsivaizdavau kaip pradėti kalbą, bet man padėjo Ana:

- Hero mes norim kai ką pasakyti

- Ir tu prisidėjai prie jos?;- parodė pirštu į mane

- Na tai buvo mano sumanymas - ji pažiūrėjusi į mane mirktelėjo- ar galėtume vėl įrengti šiltnamį?;- mes kartu su Ana į jį pažiūrėjom su viltimi.

Kai Ana pasakė šiltnamį jo antakiai tapo suraukti, o akyse pasirodė pyktis tačiau kai pažiūrėjo į mane jo akys sušvelnėjo, bent man taip pasirodė:

- Gerai galit jį įrengti;- jam tai pasakius mes su Ana pradėjom šokinėti iš laimės

- Ačiū, ačiū net nepastebėjau kaip pribėgau prie jo ir apkabinau, jis sekundę pasimetė tačiau apkabino atgal.
Greitai atsitraukiau kai supratau ką padariau ir nuleidusi galvą nupėdinau iki Anos kuri į mus keistai žiūrėjo.
Likusią dienos pusę nieko gero nenuveikiau, be padėjimo Anai paruošti maistą ar filmų žiūrėjimo.
Į vakarą sugalvojau išeiti pasivaikščioti. Apsirengus džinsus ir megstuką išėjau į lauką. Nors lauke jau saulė buvo nusileidusi, bet man tai patiko. Paėjusi apie kilometrą pamačiau gražų parkelį, jame nebuvo žmonių tad nuėjau ir atsisėdau ant sūpynių. Prisiminiau kaip tėtis vaikystėjė mane supdavo tačiau kai paaugau matydavau juos vis rečiau. Pabuvusi dar apie pusvalandį atsistojau ir išėjau iš parkelio. Pasukusi už kampo pamačiau žmogaus siluetą kadangi buvo tamsu negalėjau matyti kas ten. Stengiausi to nesureikšminti tačiau kai pradėjau eiti jis pastebėjo mane. Paspartinusi žingsnį pamačiau jog jis seka mane, nespėjau susigaudyti kaip prieš mane atsirado dar keli vaikinai. Vienas iš jų sušvilpė ir jie apsupo mane padarydami ratuko viduryje

- Vaikinai turim šviežieną;- jis pasakė ir apsilaižė lūpas

Jie norėjo mane paliest tačiau stengiausi to išvengti. Kai jiems atsibodo žaisti vienas pagriebė už alkūnės, o kitas nuėmė megstuką ir nuplėšė maikutę. Jaučiau kaip jie visi mane grabaliojo, ašaros bėgo nesustodamos ir tuomet pasidaviau. Kai jie jau norėjo nuimti mano liemenėlę išgirdau šūvį ir vieno vaikino laikiusio mane kūnas susmuko ant žemės. Žiūrėjau į jį sustingusi tuomet lėtai pakėliau galvą ir pamačiau tai ko tikrai nesitikėjau.