*In Love With You*

2.24

Vos tik apsauginis sustojo prie vaistinės nelaukdama jo išlipau iš mašinos ir nupėdinau į pastatą. Vaikščiodama tarp lentynų vis apsidairydavau ar apsauginio nėra šalia manęs kadangi jei jis pamatytų ką perku tada tikrai viską perduotų Hero. Greitai pačiupusi tris nėštumo testus nuėjau į kasą. Laimei vyrą pamačiau prie parduotuvės stebintį aplinką. Susimokėjusi, testus sumečiau į rankinuką ir patraukiau link išėjimo. Apsauginis mane pamatęs peržiūrėjo tikrindamas ar man viskas gerai. Rimtai? Ta prasme juk čia vaistinė, o ne koks senas apgriuvęs pastatas kuriame renkasi girtuokliai ir dar velniai žino kas. Pavarčiusi akis įsėdau į mašiną. Vos tik apsauginis atidarė mašinos dureles suskambo jo telefonas. Jis atsiliepęs iš pradžių kalbėjo normaliai ir ramiai tačiau jo tonas iš lėto pradėjo kilti ir antakiai tapo suraukti. Numetęs telefoną ant kitos sėdynės apsidairė. Gatvėje nebuvo jokių mašinų kadangi jau buvo vakaras tačiau jis vis dairėsi lyg gaudydamas kiekvieną judesį. Už kelių sekundžių į gatvę užsuko juodas džipas ir lėtai ritosi. Apsauginis pamatęs jį greitai įsėdo į mašiną ir ją užkūrė

- Helena prisisek,- rimtai tarė ir cypiančiomis padangomis išvažiavo iš aikštelės. Vos spėjau jį prisisegti vyras staigiai pasuko į kairę pusę ir mano galva susidūrė su stiklu. Užsiėmusi ją ranka, piktai pažiūrėjau į vyrą, kuris atrodo net nereagavo, jog aš esu čia

- Kodėl tu leki kaip akis išdęgęs?,- pažvelgusi į jį per veidrodėlį piktai paklausiau

- Mus seka, Megės pasiųsti žmonės ir jei nenori mirti siūlyčiau įsikibti,- jis tai pasakė visiškai ramiai, nors vairavo taip lyg tuoj įskristume į griovį. Pažiūrėjau į jį išpūstomis akimis ir atsisukau į galą. Pažvelgusi per galinį stiklą tuo įsitikinau kadangi už mūsų tikrai važiavo kažkoki trys juodi džipai. Ir jie nesiruošė pasiduoti kadangi galima sakyti, jog jie mums lipo ant kulnų. Išsigandusiomis akimis atsisukau į priekį kuriame apsauginis užtaisė ginklą ir iškišęs jį per langą pradėjo šaudyti. Buvau pamiršusi tą adrenalino pojūtį keliaujantį po visą kūną, kadangi dabar širdis atrodo iššoks iš krūtinės. Įstengusi save susiimti giliai įkvėpiau oro ir pagriebusi šautuvą išlindau per langą nusitaikydama į arčiausiai važiuojantį džipą. Vos mano kulkai iššovus jų mašiną sumėtė ir jie sustojo kadangi pataikiau į ratą. Kai norėjau šauti į kitą vos per kelis centimetrus nuo manęs praėjo kulka ir aš greitai sugrįžau į mašiną. Kadangi vieną pašoviau taigi dabar mums lieka atsikratyti tik dvejais

- Helena mes jais neatsikratysim,- apsauginis tarė kai pamatė, jog prie jų dar prisijungė kelios mašinos - kai privažiuosiu mišką turėsi iššokti iš mašinos ir bėgti kiek tik kojos įkabys į šiaurę. Po kelių kilometrų turėtum rasti seną negyvenamą namą,-kai norėjau atsikirsti, jog aš niekur nelipsiu jis pratęsė - ir jokių ne,- griežtai taręs pasižiūrėjo į mane ir užsuko į žvyrkelį. Kai prieš mane atsivėrė vien tik medžiai atsisukusi pastebėjau, jog atitrūkome nuo jų tačiau vyras vis tiek važiavo dideliu greičiu - dabar taip suskaičiuosiu iki trijų ir šiek tiek pristabdysiu, o tu iššoksi iš mašinos ir Helena...,- jis pažvelgė į mane pirmą kartą rūpestingu žvilgniu - būk atsargi, kai atsikratysiu jais surasiu tave,- man linktelėjus galva jis ir vėl tapo rimtas - vienas.. du.. trys!,- ties kelio išsišakojimu jis pristabdė ir aš nieko nelaukdama iššokau iš mašinos ir pradėjau bėgti kaip jis ir sakė į šiaurę. Pasislėpusi už medžio pastebėjau kaip visos mašinos pravažiuoja ir viena dar iš paskos tačiau jie lėtai važiavo lyg įtardami, jog mane čia paleido. Pasislėpusi už didelio seno klevo bandžiau atgauti kvapą, kadangi adrenalinas dar niekur nebuvo dingęs iš kūno. Kai jie pravažiavo pradėjau bėgti toliau, kol paskaudo šoną ir kojos nebeištvėrė. Kai jau galvojau, jog daugiau nebeištversiu pro medžių viršūnes pasirodė namo stogas. Šiek tiek palengvėjo dėl to tačiau buvo sunku dabar apie viską blaiviai galvoti, kadangi nežinau ar apsauginiui pavyks pasprukti, o ir beto net neįsivaizduoju kur esu. Dar vienas minusas naktis. Oras nebuvo labai šaltas kadangi netoli kovo mėnesis tad bent šis tas paguodė. Priėjusi namą apsidairiau įsitikindama, kad manęs niekas neseka. Aplink atrodo nebuvo nė gyvos dvasios tik medžių šakų braškėjimas. Pasiekusi senas duris jas atidariau į tyliai įėjau. Kiekvienas mano žingsnis sukeldavo girgžesį kadangi šiam namui turėjo būti kažkur apie penkiasdešimt metų. Vos tik išgirsdavau krabždesį man jis sukeldavo man baimę, nes visas šis namas man priminė siaubo filmą apie namelį miško glūdumoje. Jis buvo vieno aukšto, pilnas dulkių ir voratinklių. Nenustebčiau jei čia būtų ir pelių. Atsisėdusi ant girgdančios sofos susiriečiau į kamuoliuką ir stengiausi nejausti to šalčio stingdančio kūną, nes vėjas galima sakyti ėjo kiaurai namus.

***

Atsikėliau kai išgirdau kažkokį krebžesį ir man tikrai nesivaideno. Pramasažavusi kaklą lėtai sustingusi atsistojau nuo sofos ir mažais žingsneliais nusliūkinau į koridorių. Išsiėmusi telefoną pažvelgiau į valandas. Šiuo metu buvo trečią valanda ryto, o ryšio visiškai nėra, nors dėl to ir nesu labai nustebusi. Pasišvietusi prieš save kelią suklykiau ir vos neišmečiau telefono iš rankų. Greitai atsitraukusi užlipau ant fotelio ir bijojau net pajudėti. Ant žemės buvo daug žiurkių ir tikrai tai nebuvo pelės kadangi jų ilgis didesnis už delno. Išsigandusi pažvelgiau į lauko duris ir suskaičiavusi iki trijų nušokau nuo fotelio ir išbėgau į lauką vis dairydamasi į žiurkes ar jos nebėga paskui mane. Paėjusi kelis žingsnius atgal staiga atsitrenkiau į kažką ir tai tikrai nebuvo medis kadangi už savęs jaučiau kvėpalų kvapą. Dar vienas dalykas dėl kurio buvau tikra - Tai nebuvo mano apsauginis.