*In Love With You*

2.20

Pabudusi pirmiausiai pajaučiau, jog esu patogioje lovoje, o ne ant sofos. Ranka pervedus per kitą pusę lovos supratau, jog esu viena ir iš karto pramerkiau akis. Išlipusi iš lovos pastebėjau, jog esu su Hero bliuskute tačiau tuo metu tai nerūpėjo, kadangi širdį buvo užplūdusi baimė dėl vakar nutikusių įvykių. Išėjusi iš kambario greitai nusileidau į pirmą aukštą ir radau vaikiną virtuvėje geriantį kvapnią mėtų arbatą. Atsidususi nuraminau save. Hero pastebėjęs mane nusišypsojo maža šypsenėle ir išskleidė rankas parodydamas, jog prieičiau prie jo. Tai padariusi jis mane apglėbė savo tvirtomis rankomis, o aš savo veidą paslėpiau jo krūtinėje. Nuriedėjus vienai ašarai pajaučiau kaip jų susidaro dar daugiau. Netyčia sušniurkštusi bandžiau tai paslėpti kosuliu tačiau Hero tai pastebėjo ir pakėlęs mano smakrą delnais nuvalė skruostus

- Aš jam atkeršysim už viską ką tau padarė,- jis tyliai sušnabždėjo ir priglaudė savo lūpas man prie kaktos - O dabar gali eiti ruoštis darbui,- jis šiek tiek nepatenkintu tonu tarė, aš prisiminusi darbą šiek tiek atšokau nuo jo ir pažvelgiau į laikrodį. Nerimas aprimo kai supratau, jog man dar liko daugiau nei pusvalandis - tačiau jei man nepatiks tas tipas...,- jo akys susiriaurėjo ir aš jį nutraukiau

- Hero, juk tai mano pirmas darbas,- atsidusau - prašau leisk man suprast ką reiškia dirbti, o ne tik sėdėti namuose,- jis pažvelgė į mane ir nenorom linktelėjo galva nuo ko nusišypsojau ir pakštelėjus jam į lūpas nubėgau į kambarį ruoštis. Apsirengusi juodą sijoną ir baltą bliuskutę šiek tiek paryškinau veido kontūrus ir buvau pasiruošusi. Nusišypsojusi veidrodžiui dėl patenkinamo įvaizdžio išėjau iš kambario. Hero radau prie durų stovintį ir žiūrintį į mašinos raktų pakabuką. Išgirdęs mano batelių kaukšėjimą jis pakėlė akis ir jo antakiai iš karto tapo suraukti. Pažvelgęs mano drabužius jis norėjo prieštarauti tačiau pasinaudojus savo taktika pridėjau prie jo ir patraukusi už striukės atlapų įsisiurbiau į jo lūpas. To man baisiai reikėjo pamiršti vakar vakaro tos bjaurybės prisilietimus. Vaikinas uždėjęs savo rankas man ant liemens pagilino bučinį. Kai atsitraukėme jis nusišypsojo ir papurtė galvą

- Tai štai kaip dabar mane tildysi?,- jis gundomai tarė - aš nieko prieš, bet dėl tos aprangos, kiekvienas liurbis žiūrės į tave,- jis ir vėl tai prisiminęs nepatenkintai tarė. Pavarčiusi akis nusisukau nuo jo ir užsidėjau paltuką

- Nagi eime, nenoriu pavėluoti pirmą dieną,- paskatindama jį tariau ir išėjau į stingdantį vėją. Šiandien diena tikrai nebuvo gera ir nusimato, jog vėjas nerims visą dieną. Greitais žingsniais pasiekusi mašiną įsėdau į ją ir pasipurčiau. Tikiuosi, jog toki orai ilgai neužsibus. Už kelių minučių prasivėrė vairuotojo durelės ir į mašiną įsėdo snieguotas Hero. Nusišypsojusi dėl tokio vaizdo nepaleidau jo iš akių, kol galiausiai mūsų akys susitiko ir jis dirbtinai nusišypsojo. Visą kelią jaučiau, jog Hero dėl kažko nervinosi. Paėmusi jo ranką šiek tiek paspaudžiau lyg padrasindama tačiau jo veidas liko toks pat susirūpinęs. Tik privažiavę mano darbovietę jis pažvelgė į mane neužtikrintu žvilgniu

- Paimsiu tave po darbo,- jis šiek tiek šyptelėjo ir kai lipau iš mašinos mane sustabdė jo balsas - Ir Helena.. Myliu tave,- jis tyliai tarė. Atsisukusi į jį nusišypsojau, grįžusi į mašiną jį stipriai pabučiavau ir atsitraukusi tariau

- Myliu tave,- sušnabždėjau ir išlipau iš mašinos dar pamojuodama prieš nueinant. Nupėdinusi į pastatą pasisveikinau su registratore ir pakilau į reikiamą aukštą. Lifto durims atidariusi vos ne kaktomuša susidūriau su ponu Wilson ir jis nusišypsojęs pasisveikino

- Sveika panele Brown,- jis žemu balsu tarė ir nužvelgė mane. Šiek tiek pasijaučiau nepatogiai dėl jo žvilgsnio tačiau stengiausi to nesureikšminti

- Sveiki pone Wilson,- mandagiai tariau ir šyptelėjau

- Taigi kaip tik jūsų laukiau, galime eiti, parodysiu jūsų kabinetą,- jis nusišypsojo ir įėjo į liftą. Paspaudęs ketvirtą skaičių pakilome ir prieš save išvydau koridoriu - jūsų kabinetas bus paskutinis,- jis tarė mums einat pro kitus kabinetus. Priėję paskutinį kabinetą jis atidarė duris mane užleisdamas. Įėjus į jį galima sakyti išsižiojau, kadangi kabinetas kaip vienai darbuotojai buvo milžiniškas. Šiame kabinete taip pat buvo labai dideli langai, o prieš mane stovėjo stalas, ant kurio buvo padėta daug įvairių dokumentų. Priėjusi sukritau į kėdę ir tik tuomet prisiminiau, jog kabinete vis dar yra Wilson. Šiek tiek nuraudusi dėl savo elgesio pažvelgiau jam į akis, kol jis į tą laiką žiūrėjo į kievieną mano judesį. Susitikus mūsų akims jis pajudėjo link manęs

- Jūsų pagrindinis darbas bus man pranešti apie visokius renginius ir įvykius taip pat susitarti dėl susitikimų su kitais darboviečių atstovais. Kartais gali reikėti parašyti ir kalbą. Tai tiek,- Jis baigęs tarė ir parodė į kompiuterį. Vaikinas atsistojęs man už nugaros prisiartino ir paėmęs kompiuterio pelę rodė kaip reikia viską daryti. Jo artumas man šiek tiek trugdė galvoti, kadangi jo veidas buvo prie pat manojo. Baigęs atsitraukė ir pagaliau galėjau normaliai kvėpuoti - šiandien reikės sutvarkyti tik kelis dokumentus, kadangi jūs dirbate tik prima diena ir kai baigsite ateikit pas mane,- jis keistai šyptelėjęs išėjo. Gūžtelėjus pečiais pažvelgiau į popierius ir supratau, jog juos užpildyti tikrai nėra sunku. Šyptelėjus pradėjau dirbti vis dar negalėdama patikėti, jog mane priėmė dirbti į šią firmą, kuri yra žinoma galima sakyti visame pasaulyje.

Kai pažvelgiau į laikrodį supratau, jog mano darbas jau baigėsi prieš penkiolika minučių. Net nepastebėjau kaip greitai praėjo laikas. Susidėjusi daiktus paėmiau pagrindinį šios dienos darbų lapą ir apsirengusi paltuku išėjau iš kabineto. Pasiekusi viršininko kabinetą pasibeldžiau ir išgirdusi leidimą įėjau. Vaikinas net nepažvelgė į mane tačiau jo antakiai buvo suraukti

- Kas atsitiko ir kam manęs reikia?,- vis dar žiūrėdamas į dokumentus tarė

- Atnešiau šios dienos ataskaitą, kaip jūs sakė padaryti,- nedrąsiai tariau. Vaikinas išgirdęs mano balsą iš karto pakėlė akis ir pažvelgė į mane. Jo antakiai nebuvo suraukti kaip katik prieš kelias sekundes. Dabar jo veidą dengė maža šypsenėlė. Jis atsistojo ir apėjo stalą prieidamas prie manęs. Paėmęs iš manęs lapą net nepažiūrėjo į jį ir padėjęs ant stalo dar labiau prisartino prie manęs taip įspausdamas tarp kėdės ir stalo. Nežinodama kur dėti akis jas nudelbiau į grindis

- Panele Brown ar jūs turite vaikiną?,- jis gundomai tarė ir prispaudė mane prie stalo nuo ko mano akys galima sakyti išsprogo

- Taip, turiu,- tyliai tariau ir jaučiau kaip mano širdis plaka tūkstantį kartų greičiau

- Hmm,- jis pagalvojo - Ar labai jį mylite?,- jis dar labiau priartėjo, o jo klausimai išmušė mane iš vėžių

- Taip labai jį myliu, o dabar atsiprašysiu, kadangi jis manęs jau laukia ir jam nepatinka kai kažkas vėluoja,- nepatogiai tarusi išsinarpliojau iš jo gniaužtų ir greitai nuėjau prie durų - viso gero pone Wilson,- dar kartą pažvelgiau į jo veidą kuriame atspindėjo  susierzinimas ir išėjau iš kabineto.