*In Love With You*

2.27

Po beproto kratančios kelionės pagaliau sustojome. Vyrams užtrenkus mašinos dureles išgirdau jų tolstančius balsus. Išsitraukusi iš galvos sagę šiek tiek pasukiojau bagažinės užrakinimo vietą ir stipriai  įrėmusi kojas į ją  išgirdau trakštelėjimą. Patenkinta savimi atsargiai išlipau iš bagažinės ir apsidairiau. Aš buvau miške, o ne toli manęs stovėjo senas, apgriuvęs namas kuriame manau jie ir rinksis. Aplink nieko nebuvo tad galėjau pradėti sėlinti link viso veiksmo. Staiga išgirdusi balsus pasislėpiau už medžio, jog jie manęs nepastebėtų. Iš namo išėjo du ginkluoti vyrai ir stebėdami aplinką nuėjo toliau į mišką. Stebėjau juos kol galiausiai dingo iš akiračio ir galėjau tęsti savo kelią. Vis artėjant prie namo jaučiau kaip kojos ir rankos vis labiau drebėjo, o širdis plakė lyg pašėlusi. Mano pasirodymas gali nulemti daugumos žmonių gyvybes. Nes jeigu ne laiku pasirodysiu Max vyrai pradės šaudyti į Hero. Mano laimei pirmame aukšte nebuvo žmonių tad iš lėto pradėjau lipti į antrą aukštą išgirsdama toli esančius balsus. Užlipusi per kampą pamačiau juos visus stovinčius vienoje eilėje ir lyg laukiančius kovos pradėjimo gesto. Pasukusi galvą dešiniau pastebėjau Hero ir jo visą gaują. Taip pat ir Semą su tėčiu. Jų veiduose atsispindėjo pyktis ir noras vienas kitą nužudyti. Pasislėpusi kampe laukiau kada jie pradės kalbėti

- Taigi taigi pagaliau mes susitikom,- Max veido nemačiau kadangi jis buvo užsisukęs tačiau jo balse girdėjosi pašaipa

- Grąžink man Heleną ir visi sveiki išeisim iš šio pastato,- Hero nė nekrustelėdamas, ramiu balsu tarė

- Tu nori jos?,- Max parodė linktelėjo vienam vaikinui ir jis atvedė merginą atrodančią taip kaip ir aš - ateik ir pasiimk,- vaikinas įrėmė jai į galvą šautuvą. Hero akyse pasirodė  pasimetimas, jaudulys ir baimė tačiau tai tuoj pasikeitė į nesuvaldomą pyktį

- Atiduok man ją jei nenori, kad ištaškyčiau tau smegenis,- Hero sukandęs dantis kylančiu balso tonu  tarė. Išlindusi iš savo slėptuvės skaičiavau sekundes kada galėsiu pasirodyti. Staiga iš kažkur atsirado vaikinas ir sugriebęs už alkūnės sušuko:

- Žiūrėkit ką mes čia turim. Mylimoji atvyko,- vyras tempdamas į pastato vidurį tarė. Visų akys nukrypo į mane, kai aš tuo metu bandžiau ištraukti savo ranką iš vaikino gniaužtų. Hero pamatęs mane pradėjo dairytis tai į merginą, tai į mane, kol galiausiai jo akys liko ties manimi

- Tai visgi pabėgai,- Max nuostaba girdėjosi balse - negalvojau, jog tu tokia gudruolė,- jis šypsodamasis tarė ir papurtė galvą. Paleidęs merginą ji paprastai nuėjo prie Max vyrų, o pats vaikinas pradėjo artintis link manęs. Man norėjosi trauktis tolyn tačiau negalėjau kadangi mane laikė dvi stiprios rankos. Priėjęs jis šiurkščiai sugriebė už rankos ir prisipaudė prie savęs. Hero atrodo būtų lengvai nužudęs Max, jei ne Semas stovintis šalia jo ir stengiantis valdyti padėtį. Max kaip tyčia pervedė ginklu per visą mano kūną, kol aš buvau sustingusi ir žvelgianti tiesiai Hero į akis. Vos Max šaltos lūpos palietė mano kaklą atrodo, jog visas kraujas nustojo tekėti kūnu

- Paleisk ją tu niekingas šliuže,- Hero piktai tarė norėdamas prieiti tačiau stabtelėjo, kai Max įrėmė savo ginklą man į galvą

- Juk nenori, jog jas nužudyčiau,- Max ramiai tarė kreivai šyptelėdamas. Hero trumpam pasimetė kaip ir aš

- Kaip suprast jas?,- vaikinas prisimerkęs tarė nuo ko Max nusijuokė ir uždėjo savo ranką ant mano pilvo. Lėtai jį paglostęs tarė:

- Sveikinu Helena laukiasi tavo vaiko,- Max pašaipiai tarė ir stebėjo jo reakciją. Jo antakiai tapo suraukti ir jis nieko nelaukdamas pradėjo artėti, kol jam kelią užstojo Max vyrai

- Tu meluoji,- Hero ramiai tarė tačiau jo akyse buvo galima įžvelgti abejingumą

- Nesijaudink tau jos nereikės auginti, kadangi Helena bus mano,- dar labiau mane prisispaudęs prie savęs Max tarė ir priglaudė savo veidą man prie kaklo. Žiūrėjau į juos negalėdama patikėti savo ausimis ir akimis. Aš laukiuosi? Net nepajausdama uždėjau savo rankas ant pilvo ir pažvelgiau žemyn. Nors ir nebuvo matyti iškilusio pilvo tačiau mano veide pasirodė maža šypsena pamiršdama apie tai kas šiuo metu vyksta

- Iš kur žinai, jog aš laukiuosi?,- tyliu balsu tariau vis dar nesuprasdama ar tai tiesa. Jis pažvelgė į mane ir keistai nusišypsojo

- Kadangi radau mašinoje nėštumo testą, sugalvojau patikrinti ir buvau visiškai teisus galvodamas, jog tu laukiesi,- padėjęs galvą ant mano peties tarė. Norėjau kuo greičiau išsinarplioti iš jo glėbio ir bėgti pas Hero tačiau negalėjau, nes jis buvo suveržęs mano rankas, o kūną prisipaudęs taip lyg niekada nepaleistų - O dabar mes vyksime kartu namo, susikrausim daiktus ir po kelių dienų išskrisime iš šios šalies daugiau čia negrįždami,- Max lengvai tarė ir atlaisvino savo glėbį. Vien mintis apie buvimą kartu su juo buvo tikras košmaras, o ką jau kalbėti apie gyvenimą, kurio ir taip neturėsiu. Kuo daugiau apie tai galvojau tuo didesnė panika valdė mano kūną, kai staiga sugalvojau kvailą idėją. Kadangi rankos buvo laisvos lėtai vieną nuleidau iki kelnių ir greitai išsitraukusi peilį perrėžiau jam skruostą. Jis sušuko ir paėjo kelis žingsnius atgal. Aš tuo pasinaudojusi pradėjau bėgti link Hero aplinkui save girdėdama susišaudymą. Pribėgusi prie jo šokau jam į glėbį ir stipriai apkabinau savo gležnomis rankomis. Atrodo tuomet likome tik mes ir jokių šovinių garsų. Žiūrėjome vienas į kitą, kol neišgirdau už savęs sklindančio  sunkaus atodūsio. Tuo metu būčiau geriau neatsisukusi, nes pamatytas vaizdas mane sukrėtė iki širdies gelmių. Norėjau bėgti, šaukti, verkti tačiau kūnas liko vienoje vietoje, o veidas be emocijų. Man prieš akis gulėjo tėtis su šautine žaizda krūtinėje, o aplink jį daugybė kraujo. Lyg suakmenėjusi žengiau kelis žingsnius ir suklupau prie jo kūno. Tuo metu išsiveržė pirmosios ašaros ir apėmė šokas, kurio iki šiol dar nebuvo. Negaliu prarasti ir jo. Savo paskutinio šeimos nario, patarėjo ir svarbiausia tėvo.