*In Love With You*

2.25

Širdis kalatojosi taip, lyg norėdama iššokti iš krūtinės ir pabėgti tačiau kūnas buvo įkaltas į žemę ir dėl to negalėjau atsisukti sužinodama kas tai per žmogus. Man nereikėjo daug stengtis kadangi staigiu judesiu buvau atsukta į tą žmogų ir prieš save išvydau... Semą. Atrodo akmuo nusirito nuo širdies ir pagaliau galėjau normaliai įkvėpti oro, kadangi visą šį laiką nekvėpavau. Vos tik atsigavusi nusiraminau tačiau tuoj pat užplūdo pyktis

- Ką tu sau galvoji slankiodamas aplink namą?,- tyliai sušnypščiau tačiau mano burna tuoj pat buvo uždengta Semo ranka. Jis apsidairęs nusitempė mane už kažkokių krūmų ir parodęs ženklą, jog nekalbėčiau atidengė ranką

- Mane susekė Megės žmonės,-tyliai tarė ir išlindo pro krūmo viršų. Įsitikinęs, jog nieko nėra pritūpė prie manęs ir tyliai tarė:
- Žinau tik tiek, jog jai kažkas padeda, kadangi girdėjau kaip vienas jų pasiųstas vyras kalbėjo su kažkuo telefonu ir tai tikrai nebuvo moters balsas,- jis papurtė galvą ir pažiūrėjo į kažkokį aparatą ant jo rankos - pagal šitą aparačiuką suradau tave, o dabar turim pasiekti pagrindinį kelią, nes ten mūsų turėtų laukti Bruno,- pažiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu - Tai tavo apsauginis,- paaiškino ir lėtai atsistojęs padavė man ranką. Su jo pagalba pakilau nuo žemės ir atsistojusi pasivaliau išpurvintus ir įdrėkstus rūbus kadangi kai bėgau jie susidrąskė, o kur jau kalbėt apie purvą. Labiau apsisiautusi savo paltuką patraukiau paskui Semą. Vos tik užlipus ant šakelės apsidairydavau kadangi bet kada galėjo iš krūmų ar už medžio išlįsti vienas iš pasiųstų vyrų. Nuėję apie kilometrą pastebėjau netoli savęs sklindančią šviesą ir greitai pasislėpiau už medžio. Pasukusi galvą Semą pastebėjau už metro nuo manęs imantį ginklą. Iškišusi galvą apsidairiau ir man nespėjus susigaudyti už manęs atsidūrė kažkoks vaikinas suveržęs man rankas. Kai jis norėjo kažką sakyti jo žodžiai taip ir liko neištarti kadangi Semo kulka kliudė jo krūtinę ir jis be gyvybės ženklų nukrito ant žemės, o tirštas, raudonas kraujas pradėjo tekėti iš krūtinės. Laimei daugiau vyrų nebuvo aplinkui tad patraukėme toliau. Paėję dar kelis kilometrus pastebėjau greitkelį ir nieko nelaukdama išėjau ant kelio apsidairydama. Tiesiai prieš mane už poros šimtų metrų stovėjo Bruno mašina. Kai norėjau pradėti eiti link jos Semas mane sustabdė ir griežtai pažiūrėjęs išėjo į priekį, taip palikdamas mane jam už nugaros. Kuo arčiau buvome mašinos tuo labiau galvojau, jog viskas bus gerai tačiau širdyje vis tiek buvo ta baimė, jog kažkas tuoj įvyks. Semas priėjęs prie mašinos apėjo aplink ją ir susiraukęs atsisuko į mane

- Jo čia nėra,- toki žodžiai išmušė mane iš vėžių ir greitai apsidairiusi išgirdau smūgį. Atsisukusi priešais save pastebėjau apie dvidešimt ginkluotų vyrų žvelgiančių į mane pavojingais žvilgsniais ir ruošdamiesi puolimui. Iš už jų pastebėjau be sąmonės gulintį Bruno, o Semas buvo laikomas dviejų vyrų ir su kraujuojančia galva. Net nepastebėjau kaip stipriai pradėjo drebėti mano rankos ir kojos. Kiekviena sekundė atrodė kaip valandą, per kurią jie nenuleido nuo manęs akių. Vyrams prasisyrus į šonus iš už jų išėjo juodai apsirengęs vaikinas su kapišonu. Jam jį nusiėmus užsiėmiau už burnos negalėdama patikėti, jog tai mano viršininkas. Taip jis man grasino tačiau nežinojau, jog tai jis, tas vyras, susidėjęs su Mege. Tai štai kodėl dokumentuose rašė, jog jie partneriai. Man paėjus kelis žingsnius atgal atsimušiau į kažkokio vyro krūtinę ir jis iš karto mane sučiupo paimdamas už rankos ir stipriai suverždamas. Dėl jo judesio užsimerkiau kadangi ant jų ir taip puikavosi mėlynės padarytos Max'o. Pabandžiusi ją ištraukti ranka buvo dar labiau suveržta nuo ko net cyptelėjau ir sukandau dantis nenorėdama atrodyti silpna. Pakėlusi galvą mano akys susidūrė su rudomis Max'o akimis ir jis kraupiai nusišypojo. Dėl jo tokios reakcijos dar labiau susigūžiau. Norėjau įlįsti į savo kiautą ir dingti iš čia kuo toliau tačiau negalėjau ir turėjau kęsti šaltį, skausmą ir beviltiškumą, kuris vis labiau plėtėsi, kol galiausiai užvaldė visą kūną, pamiršdamas ką reiškia viltis. Atrodo po amžinybės laukimo ir tylos išgirdau kaip visada žemą ir savimi pasitikintį Max'o balsą

- Galvojot, jog galit pabėgti nuo manęs?,- jis pašaipiai tarė ir nusijuokė - dar niekas niekada nebuvo pasprukęs iš mano gniaužtų kadangi visada žengiu vienu žingsniu į priekį,- artėdamas prie manęs tarė

- Ko tau reikia iš mūsų?,- susiraukusi per skausmą tariau. Mano balsas buvo neužtikrintas ir abejojantis. Kiekvieną žodį atrodo vėjas nunešdavo į gilų mišką iš kurio visai neseniai išėjome

- Iš jų,- jis parodė pirštu į Semą ir Bruno - man nieko nereikia,- jis papurtė galvą prisiartino prie manęs. Stipriai suėmęs mano žandikaulį pažvelgė tiesiai į akis

- Tai ko tau reikia?,- kandžiai tariau vos kęsdama visą šią sumaištį. Jis keistai nusišypsojo

- Ko man reikia esi tu Helena,- šiek tiek atleido žandikaulį ir ranka  paglostė skruostą tačiau kaip tik tuo metu aš pasukau galvą nuo jo pusės. Jis šiek tiek susiraukė ir atsuko mano veidą - tą pirmą kartą kai pasirodei mano akyse žinojau,jog būsi mano,- švelniai tarė nusišypsodamas tačiau man buvo šlykštu žvelgti ar jausti jo prisilietimus sau ant kūno - tačiau man nesisekė tave taip paprastai gauti, o kur dar tas tavo vaikinas,- jis pavartė akis - bet dabar tu būsi mano,- godžiai tarė ir kraupiai nusišypsojęs atsisuko į savo vyrus - sutvarkykit čia viską. Tuos du pašalinkit, o Heleną nuvežkit žinot kur,- jis susidairė su vienu vaikinu ir jis linktelėjęs galvą parodė kažkokį gestą. Vienam iš jų pradėjus eiti link manęs su švirkštu supanikavau ir iš paskutiniųjų jėgų trenkusi vaikinui iš alkūnės pradėjau bėgti į mišką. Nors šakos ir braižė visą kūną aš į tai nekreipiau dėmesio ir toliau bėgau, kol staiga neparkritau ant žemės ir nusibrozdinau kelius. Išgirdusi jų šūkavimus pasislėpiau už medžio ir meldžiau, jog jie manęs nepamatytų. Jiems priartėjus atrodo sustojo kvėpavimas. Nieko nelaukdama atsistojau ir pradėjau bėgti kiek tik kojos įkabino. Deja toli nenubėgau kadangi buvau sučiupta. Jie pridėjo servėtėlę prie burnos ir rankas surišo virve. Po kelių sekundžių jaučiau kaip silpstu ir sukritau vyrui į glėbį prarasdama sąmonę.