*In Love With You*

2.41

Sėdžiu, spoksau į sieną ir galvoju pabėgimo planą jau tris valandas. Per šį laiką buvo atėjęs du kartus tas pats vyras, kuris atnešė man maisto. Kad ir kaip bandžiau jį iškamantinėti, nieko nepavyko. Tik sužinojau, jog šiuo metu Max yra šiame pastate ir kiekvieną minutė gali įsiveržti į kambarį. Tai manęs visai nejaudino. Trakštelėjimas ir durys atsivėrė. Vilką mini, vilkas čia. Juodaplaukis įėjo į kambarį ir uždaręs po savęs duris jas užrakino dėl ko aš pavarčiau akis. Jis tikrai galvoja, jog galiu prie jo akių pabėgti?

- Na ir kaip? Jau apsipratai su aplinka?,- tarė kreivai šyptelėdama

- Kai tu šalia prie jokios aplinkos nepriprasčiau,- šaltai tariau skrodžiant jį žvilgsniu. Vaikinas pasiėmė tą pačią kėdę ant kurios aš buvau pririšta ir atsisėdo prieš mane

- Koki mes šiandien pikti. Man atrodo tave reikėtų šiek tiek sutramdyti ir nukarpyti katytei nagučius,- jis tai pasakęs pradėjo artėti link manęs. Nieko nelaukusi greitai atsistojau nuo lovos ir pasitraukiau nuo jo per gerą pusmetrį

- Net nebandyk prie manęs artėti, nes tuomet pamatysi ką ta katytė sugeba,- aštriai tariau. Jis kelias sekundes paspoksojo į mane ir galiausiai nusijuokė. Tas juokas nebuvo nuoširdus, greičiau tai buvo geriausias suvaidintas dublis. Baigęs juoktis jis greitai atsistojo ir numetė kėdę į šoną, sukeldamas nemažą triukšmą. Krūptelėjusi dėl jo judesio pasitraukiau atgal susidurdama su siena sau už nugaros. Vaikinas priartėjęs uždėjo savo rankas iš abiejų pusių, taip mane įkalindamas. Drąsai  išgaravus iš kūno žvelgiau į jį su baime ir laukiau jo kitų judesių. Pakėlęs savo delną uždėjo jį ant mano skruosto galutinai mane sutrikdydamas. Toki jo judesiai nereiškė nieko gero

- Pasakysiu tik viena. Geriau man nesipriešink, jei nenori blogų pasekmių,- sugriebęs už žandikaulio šaltai tarė - O dabar aš noriu, jog mane patenkintum ir neišeisiu iš čia kol tai neįvyks,- jam tai pasakius per kūną perėjo šalta elektra įjungdama pavojaus signalus. Tačiau laiko nebuvo galvoti, kadangi vaikinas patraukęs mane už alkūnės pasodino ant lovos ir pradėjo segtis kelnias dėl ko mano akys iššoko ant kaktos, o širdis atrodė, jog sustos plakusi. Dairiausi ieškodama ko nors kas padėtų man pabėgti tačiau aplinkui kaip tyčia nieko nebuvo. Mano laikas kiekvieną sekundę baigė išsekti, o aš net neįsivaizdavau ką daryti. Jam norint pilnai nusimauti kelnias netikėtai į duris kažkas pabeldė. Kad ir kas tai yra dėkoju jam iš visos širdies, jog sutrugdė

- Ko reikia?,- šaltai tarė ir atsigręžė į mane

- Bose atėjo siunta ir pasiųsti žmonės  niekur neis, kol negaus jūsų patvirtinimo,- iš už durų pasigirdo prislopintas balsas

- Gerai, tuoj ateinu,- piktai tarė ir atsitraukęs nuo manęs užsivilko kelnias,- po velniais turiu progą pasimėgauti, tai ne, turi sutrugdyt  kažkas,- bumbėdamas sau po nosim tarė ir išėjo iš kambario garsiai trenkdamas durimis. Giliai įkvėpusi atsidusau ir nuraminau savo įšėlusį kvėpavimą. Tuomet išplėčiau akis supratusi, jog jis neužrakino durų. Paklupstom atsistojau nuo lovos ir nubėgau prie durų. Lėtai jas atidariusi koridoriuje nieko nepastebėjau, tad nieko nelaukdama išėjau iš kambario ir sliūkinau koridoriuje, kol išgirdau balsus netoli savęs. Išsigandusi greitai pasislėpiau už artimiausios aukštos gėlės. Laimei jie manęs nepastebėjo tačiau vos tik išlindusi netikėtai atsimušiau į tvirtą krūtinę. Akims susidūrus su tamsiai pilkomis supratau, jog tai tas pats vyras, kuris vienintelis su manimi bendravo. Jis sugriebęs už mano alkūnės ją užlaužė ir kaip tik tuo metu pro mus praėjo du vyrai, kurių prieš tai nepastebėjau

- Ką šita čia veikia? Argi čia ne nauja Max kekšė?,- vienam iš jų sustojus įsiklausiau į jo žodžius ir krūtinėje sukilo pyktis. Man norint prasižioti mane laikęs vyras šiek tiek paspaudė alkūnę ir atsakė:

- Koks tavo reikalas, Max liepė jai aprodyti aplinką, taip ir darau,- šaltai taręs pradėjo mane vestis tolyn nuo jų ir užsukęs už kampo piktai pažvelgė man į akis - Ką tu sau galvoji? Supranti į kokį pavojų veliesi? Jei tave būtų pamatę kažkas kitas, jau būtum įduota Max ir jis nežinia ką tau padarytų už bandymą pabėgti,- piktai tarė tačiau jo akyse matėsi jaudulys. Negi šis vyras jaudinasi dėl manęs?

- O koks tavo reikalas, jeigu ir norėjau pabėgti?,- nieko nelaukdama atkirtau ir jis perbraukė ranka per veidą

- Tu teisi, tai ne mano reikalas, o dabar sėkmės, kaip matau susitvarkysi ir viena,- atsidusęs tarė ir užsisukęs pradėjo eiti koridoriu į priešingą pusę. Man bežiūrint į jį iškilo supratimas, jog jis man norėjo padėti, ko kitas tikrai nedarytų. Jis vienintelis, kuris viską čia žino ir gali padėti mums pabėgti

- Palauk,- žodžiai išskrido iš burnos pilnai neapgalvojus pasekmių. Jis sustojo ir atsisukęs į mane pakėlė antakį - Aš atsiprašau, gerai? Tiesiog aš negaliu nieko pasitikėti šiame pastate. Tu vienintelis, kuris kalbėjaisi su manim nuoširdžiai ir iš viso bendravai. Ir tik tu gali mums padėti pabėgti,- su viltimi žvelgiau į jo abejingas akis

- Tai sakai nuoširdžiai?,- šyptelėjęs tarė ir priėjo prie manęs - beto jei jau pradėsi manim pasitikėti, mano vardas Noah,- prisistatęs nusilenkė kaip senais laikais, kas taip pat mane privertė nusišypsoti

- Aš Helena,- taip pat nusilenkiau ir kartu nusijuokiau dėl viso šio spektaklio

- Taigi ką nori daryti?,- surimtėjęs tarė ir labiau pasilenkė link manęs lyg sakyčiau paslaptį

- Noriu iš čia pabėgti tačiau Max čia įkalino ir Alex, mano draugę, todėl man reikia žinoti kur ji ir ką jis jai daro,- baigusi pažvelgiau į vyrą, kuris buvo susimąstęs

- Ar tai ta pati mergina, kurios plaukai raudoni, o pats Max yra jos dėdė?,- jam tai tarus energingai linktelėjau galva laukdama, ką jis toliau pasakys - mačiau ją vakar, kai keli vaikinai nunešė ją į rūsį, kiek prisimenu ji buvo be sąmonės

- Ar žinai kaip ten nueiti?,- greitai tariau. Jis linktelėjo galva tačiau sunkiai atsiduso - Kas yra?,- nekantriai trypiau kojomis, kol jis galiausiai atsakys

- Žinau kaip nueiti, tačiau yra viena problema, į ten gali įeiti tik Max, kadangi jis vienintelis turi raktus,- jam tai tarus trinktelėjau sau per galvą tačiau staiga į galvą atėjo keistas planas

- Ar jis juos visada nešiojasi su savimi?

- Taip, niekada dar nebuvo, jog kažkam juos duotų ar patikėtų vienam iš vyrų. Ką jau sugalvojai toje savo mažoje galvelėje?,- pakeldamas antakį paklausė. Keistai šyptelėjus suplojau rankomis

- Žinau kaip reikia paimti iš jo raktus, tik man reikės tavo pagalbos,- jis linktelėjo galva

- Ir ko gi reikės jūsų didenybe?,- jam tai tarus tyliai nusijuokiau

- Raminamųjų,- vienas žodis ir viskas buvo suprasta - kaip manau jis šiandien dar turėtų užsukti, kadangi dieną jam nepavyko prikišti savo nagų prie manęs,- pasišlykštėdama tariau

- Gerai atnešiu jų tau, po to kai palydėsiu į kambarį,- pasisukęs tarė ir kartu pradėjome eiti

- Galiu kai ko paklausti?,- jis pažvelgė į mane ir linktelėjo galva - kodėl tu man padedi?,- prisimerkusi keistai pažvelgiau į jį lyg tirdama kiekvieną jo judesį

- Nes aš niekada nesutariau su Max visas šitas dalykas dėl ko čia dirbu tai yra apgaulinga sutartis ir dar vienas dalykas dėl ko tau padedu tai, jog tu man primeni mano dukterį, kurią praradau prieš penkis metus,- liūdnai šyptelėjo ir kartu priėjome prie mano vadinamojo kambario durų

- Užjaučiu dėl dukters mirties,- liūdnai tariau tačiau jis papurtė galvą

- Ji nemirė, ji dingo ir dėl viso šito dalyko yra kaltas Max,- sugriežęs dantimis tarė ir atidarė duris - O dabar eik tuojau ateisiu kartu su maistu,- išspaudęs šypseną tarė

- Ačiū tau, jog taip stengiesi dėl manęs, tikiuosi, jog vieną dieną ji atsiras, o Max jau gulės po žemėmis,- įėjusi atsigręžiau į jį ir Noah linktelėjęs galva uždarė duris ir jas užrakino. Na, o dabar reikia įjungti savo aktorinius gebėjimus, kurių šį vakarą tikrai prireiks.