*In Love With You*

2.17

Man lėtai priėjus prie jo stalo jis rankos mostu parodė į kėdę, jog atsisėsčiau. Prisėdusi dairiausi po visą kabinetą tačiau jam į akis nedrįsau pažvelgti. Jam krenkštelėjus tai supratau kaip gesta atsisukti į jį. Sukaupusi visą drąsą pažvelgiau ir vėl į tas šaltas akis, kurios neskleidė jokio pasitikėjimo šiuo žmogumi. Sunkiai nurijusi seiles išgirdau jo balsą

- Taigi panele Brown peržvelgiau jūsų biografiją ir kitus dalykus, atsižvelgiant į tai, jog mokydamasi mokykloje turėjote labai gerus pažymius. Tačiau turiu vieną klausimą,- jam tai pasakius per kūną perėjo baimės šiurpulys - kodėl jūs nieko nesiekėte aukščiau ir nestojote į universitetą, juk su tokias pažymiais jus laisvai būtų priėmę,- jis susiraukęs tarė ir pažvelgė į mane

- Aš... turėjau problemų šeimoje ir negalėjau stoti į universitetą,- sumalusi pirmą pasitaikiusį melą ir pradėjau glamžyti sijono kampą iš susijaudinimo. Juodaplaukis linktelėjo galva ir dar kartą peržvelgė į savo dokumentus tuomet numetęs juos ant stalo pasirėmė rankomis į jį

- Ir turiu dar vieną klausimą,- jis su maža šypsenėle tarė - Ar turite dar kokios patirties?,- prisimerkė ir peržvelgė mano kūną. Supratusi apie ką jis greitai atsistojau ir pasitraukiau nuo jo stalo

- Jei jūs galvojate, kad aš su jum permiegosiu už tai galit pasvajoti,- kandžiai tariau ir apsisukusi pradėjau eiti link durų galvodama, jog tikrai niekam nenusileisiu iki tokio lygio

- Priimta,- jis tarė man dar nespėjus išeiti. Sustingusi lėtai atsisukau į jį lyg galvodama, kad neišgirdau ką jis sakė
- Būk rytoj devintą valandą ryto čia. Parodysiu tavo kabinetą ir pasakysiu ką turėsi daryti,- lengvai taręs atsisėdo į savo kėdę. Vis dar šoko būsenoje išėjau iš kabineto. Ir kelias sekundes prastovėjau prie durų kai mane iš minčių ištraukė merginos balsas

- Na ir, priėmė?,- pašaipiai tarė. Linktelėjus galva pamačiau kaip jos antakiai tapo suraukti tačiau nekreipus į tai dėmesio nuėjau į liftą. Vos tik įlipus į jį užsimerkiau ir nusišypsojau. Aš gavau darbą, aš tikrai gavau darbą! Kai nusileidau greitu žingsniu pasiekiau duris ir tik išėjus pamačiau Alex mašiną. Pribėgusi atlopojau duris ir mergina į mane pažiūrėjo lyg į išprotėjusią

- Mane priėmė, mane priėmė!,- šokinėdama iš laimės tariau

- Atrodo taip lyg būtum gavusi medalį,- ji nusijuokusi tarė ir aš kartu nusišypsojau - na, o dabar laikas už tai atšvęsti,- ji pakylėtai tarė, kai nusiraminusi įlipau į mašiną

- Tikrai taip! Tik Alex ar jis tikrai tavo dėdė? Jis atrodo labai jaunas,- šiek tiek susiraukusi paklausiau. Ji atsiduso ir pasisuko į mano pusę

- Tai ilga istorija. Vienu žodžiu mano močiutė jį pagimdė būdama labai sena, o dabar lekiam,- mirktelėjus man tarė pajudėjome link namų. Visą kelią su Alex dainavome įvairias dainas, kol galiausiai paskaudo abiems gerklę ir tiesiog jų klausėmės. Tik grįžę į namus pastebėjau Hero mašiną ir susiraukiau. Kodėl jis čia jei vakar mane atstūmė? Nustūmusi tokias mintis į šalį nesigadinau sau nuotaikos, o ramiausiai nuėjau į namus. Vos tik įėję su Alex patraukėme į jos mini barą. Problema buvo tame, jog Alex negalėjo gerti. Tačiau kaip tik į kambarį įžengę Semas ir nedvejodama prabilau

- Semai palaikyk man kompaniją, kadangi tavo sužadėtinė to padaryti negali,- apsimestinai liūdnai tariau ir jis nusijuokė

- Deja, bet negaliu tačiau yra kas gali,- jam tai pasakius per duris įžengė Hero - Beto mums su Alex labai reikia pasikalbėti,- jie susikeitė keistai žvilgsniais ir Alex atsistojusi norėjo eiti tačiau paėmiau jos ranką

- Juk nepaliksi manęs su juo?,- išplėtusi akis žiūrėjau į merginą. Ji švelniai nuėmė mano ranką ir nieko nesakydama greitai pasišalino su Semu palikdami įtampos pilną kambarį. Pažvelgusi į Hero pavarčiau akis ir nuėjusi prisipyliau į taurę šampano. Užsivertusi jį išgirdau krenkštelėjimą

- Nemanai, kad reikėtų gerti po mažiau kadangi po tokių kelių stiklinių būsi kaip tapkė,- jis su pakeltu antakiu tarė

- Ką aš noriu tą ir darau, tu man ne vadovas, kad aiškintum. Beto tokį jau turiu,- kandžiai tarusi atsisėdau ant sofos ir pajaučiau prie savęs kaip lova įdumba reikšdama, jog prie manęs atsisėdo Hero

- Kaip suprasti turi vadovą?,- susiraukęs tarė ir paėmė iš manęs stiklinę kai vėl norėjau ją užsiversti

- Taip ir suprask. Šiandien įsidarbinau vienoj firmoje ir mane lengvai priėmė,- paprastai tariau ir norėjau paimti stiklinę iš jo rankų tačiau jis ją pakėlė aukščiau nuo ko susiraukiau

- Kokia pavardė firmos savininko,- jis įtariai paklausė taip dar labiau mane suerzindamas

-Koks tau skirtumas kur aš dirbu? Turiu savo gyvenimą ir nuo tavęs nepriklausau tad ir turiu teisę tau nieko nesakyti, o dabar atiduok stiklinę,- sukandusi dantis tariau tačiau jis nekreipė į mano žodžius dėmesio ir padėjo stiklinę ant staliuko. Kai norėjau ją paimti buvau sučiupta už rankų ir parversta ant lovos taip, jog Hero gulėtų ant manęs. Pradėjusi muistytis mano rankos buvo dar stipriau suspaustos į Hero gniaužtus, o jo veidas atsirado netoli manojo

- Paklausiu dar kartą ir daugiau nekartosiu,- ramiai tarė - kas yra firmos savininkas?,- lėtai tarė ir dar labiau priartėjo. Tarp mūsų buvo keli centimetrai, kurie kėlė audras mano viduje, o kvėpavimas pagreitėjo lyg ruošdamasis karštam bučiniui

- Wilson - savininko pavardė,  o vardo nežinau,- vos sugebėjau pasakyti jausdama jo kūną prie pat savojo. Jis susiraukė nuo mano pasakytų žodžių ir atsitraukė leisdamas man sugrįžti į realybę

- Tu nedirbsi pas jį,- kaip visada įsijungė vadovautojas

- Ir kodėl gi tavo nuomone aš negaliu dirbti pas jį?,- su pakeltu antakiu paklausiau

- Nes jis tik ir laukia kada galės tokias jaunas merginas kaip tu įsiversti į lovą,- susiraukęs tarė, o aš pavarčiau akis

- O tau nerūpėjo mane įsiversti į lovą a?,- prisimerkusi kylant balsui tariau - tau juk iš viso rūpėjo tik pinigai ir taip kaip mane suvilioti,- piktai pasakiau - ir ką tuo pasiekei?!

- Aš nepasiekiau nieko, nes myliu tave,- jis garsiai sušuko ir pažvelgė į mane stiklinėmis akimis. Akimirką stovėjau sustingusi ir nežinojau ką atsakyti tad tik įstengiau išsižioti ir vėl užsičiaupti - įsimylėjau tave to net nepajausdamas. Kai pradėjai gyventi pas mane jaučiau tau šiltus jausmus ir bandžiau juos blokuoti ir negalvoti apie tave tačiau nepavyko, nes jie tik stiprėjo kol galiausiai supratau, jog iš tikrųjų tave myliu,- jis tyliau tarė - Tačiau kai tu grįžai aš pagalvojau, jog viskas kas tau nutiko blogai įvyko tik per mane ir dėl to tave palikau,- jis nuleido galvą, kai aš į tą laiką bandžiau susigaudyti ar aš realiam pasaulį

- Tu mane myli?,- sušnabždėjau vos girdimu balsu ir jis pakėlė galvą

- Myliu labiau už savo gyvenimą,- jis pakartojo mano vakarykščius žodžius. Nepajusdama pribėgau prie jo ir suėmusi jo veidą įsisiurbiau į tas putlias lūpas, kurios atitraukia nuo visų minčių ir neleidžia blaiviai mąstyti

- Aš taip pat tave labai myliu,- atsitraukusi tariau