*In Love With You*

2.44

Max pažvelgęs į Alex jai šyptelėjo ir netikėtai įsisiurbė į lūpas. Jai atsakius į bučinį pakraupau, o akys netikėjo tuo ką mato. Išplėtusi akis stebėjau juos neatskirdama realybės nuo mano išgalvotų vaizdinių. Juk tai netikra? Kažkas mane prikelkit iš šio košmaro. Po kelių nesibaigiančių sekundžių jie atsitraukė vienas nuo kito ir pažvelgė į mus

- Ką galiu pasakyti Helena. Eilinį kartą susimovei ir tiek,- su mažu šypsniu tarė ir apkabino Alex per liemenį. Ji nesipriešinusi atkartojo jo judesį ir pabučiavo į skruostą. Iš šono buvo galima spręsti, jog jie tikrai ne giminės ar artimieji. Juos kažkas sieja daugiau,- žinau, tavo galvelėje dabar sukasi daug įvairių minčių tačiau nesijaudink padėsiu tau jas išsiaiškinti,- pamatęs mano išraiškingą veidą tarė,- taigi visu pirma ką norėtum žinoti?,- jam tai tarus galvoje susidarė sąmišys dėl kurio negalėjau net sakinio suregzti. Laimei man į pagalbą atskubėjo Noah

- Kas iš tiesų jus sieja ir kodėl tu lendi prie Helenos, kai pašonėje Alex?,- šaltai tarė vyras. Max akys nukrypus į Noah šiek tiek susiaurėjo tačiau veidas išliko ramus

- Žiūrėkit kas prabilo, ogi mano išdavikas,- Max pavaidino nustebusį

- Jei jis paklausė tai ir atsakyk,- netikėdama savo balso tvirtumu prabilau sugrąžindama į save dėmesį, kurio taip nekenčiu. Šyptelėjęs vaikinas žengė žingsnį link manęs ir sugriebė už alkūnės

- Niekas man neaiškins ką aš turiu daryti, o ypač tu,- sukandęs dantis tarė ir paleidęs pasitvakė savo švarką,- na, o dabar grįžkime prie temos,- lyg niekur nieko tarė,- taigi kaip buvau paklaustas išdaviko būtinai atsakysiu. Manęs ir Alex nesieja giminystės ryšiai kaip matot. Ji jau seniai yra mano pavaldinė, o dabar netgi mergina. Jau tuo metu, kai jūs studijavot koledže žinojau kas esi. Ji man viską papasakojo ir dėl to aš tavimi susidomėjau. Turėjai turtingus tėvus ir pusę miesto, kurį valdysi po jo mirties. Taigi aš pagalvojau kodėl gi nepabandžius to pasisavinti iš tavęs. Tu buvai lyg auka, kurią galėjau pulti kiekvieną akimirką, o pati net nieko nenutuokei. Tačiau aš gaišinau laiką ir žaidžiau su tavimi. Norėjau tave įbauginti iki tokio lygio, jog manęs bijotum ir iš tos baimės net gi perrašytum man miestą. Tuomet aš tave nužudyčiau ir viskas būtų sutvarkyta. Tačiau mano kelyje pasimaišė Hero, kuris neleido man pilnai įvykdyti plano, bet dabar yra tam puiki galimybė, nes esi mano gniaužtuose ir iš jų ne be pabėgsi,- jam baigus pasakoti vis dar neatsigavau iš savo minčių, kurios besąlygiškai norėjo iš čia pabėgti

- Bet Alex, juk tu buvai su Semu,- griebusis už šiaudo tariau. Mergina pažvelgė į mane ir pavartė akis

- Na ir kas, kad buvau. Helena viskas kas nutiko per šiuos metus, buvo tik spektaklis,- lyg mažam vaikui tarė,- su Semu buvau tik dėl jo turtų. Kadangi dabar ištekėjau už jo man atiteko pusė jo pinigų ir aš galiu ne be būti su juo. O tu vargšele galvojai, jog esi tikra mano draugė, deja, klydai, kadangi niekada tavęs tokia nelaikiau. Buvai man tik galimybė į geresnį gyvenimą..

- O kaip tavo vaikas, juk jis nuo Semo?,- beviltiškai tariau

- Su tuo liurbiu permiegojau tik vieną kartą ir labai gailiuosi tai padarius, o vaikas yra nuo Max. Jis yra vienintelis vyras kurį myliu ir gerbiu,- po jos šių žodžių nebežinojau kaip reaguoti. Juk ji visada mane palaikė ir buvo šalia, o dabar sužinojau, jog visa tai buvo melas. Tai štai kodėl ji man nenorėjo pasakoti apie Max vos užsimindavau apie jį. Net gi ir tada ji vadinamai patikėjo Max, kai jis priskiedė apie narkotikus ir mane. Išblaškyta dairiausi po kambarį lyg ieškodama išsigelbėjimo ar pabėgimo tačiau aplink mane buvo tik sienos ir netoli stovintis Noah, kuris taip pat buvo šiek tiek sutrikdytas tačiau žvilgsniu žudė kiekvieną Max judesį

- Na, o dabar kaip girdėjai tavo vyrelis atvažiavo, tad kodėl gi mums nenuėjus ir jo neaplankius,- jam norint mane sugriebti už rankos prieš mane atsistojo Noah ir piktai į jį pažvelgė

- Ji niekur neis, nebent per mano lavoną,- šaltai taręs dar labiau mane užstojo. Max trumpam susiraukė tačiau tuoj pat pradėjo juoktis

- Ar tu tikrai galvoji, jog gali mane įveikti? Juk tu tik paprastas žmogelis, kuris manęs net piršteliu negalėtų priliesti,- per juoką tarė ir nusivalė nematomą ašarą. Pažvelgusi į Noah rankas pastebėjau kaip jis suspaudžia kumščius lyg pasiruošdamas kovai. Uždėjusi jam ranką ant nugaros atkreipiau jo dėmesį ir jis pažvelgė per petį į mane. Papurčiusi galvą daviau jam ženklą, jog nepradėtų kovos tačiau jis nusikratė mano ranką ir nieko nelaukdamas puolė Max. Deja po kelių sekundžių čia prisistatė daugybė vyrų, kurie negailestingai trankė Noah iki kol jis prarado sąmonę ir buvo išvilktas iš patalpos. Akims lakstant po kambarį net nepastebėjau kaip buvau sugiebta dviejų vyrų ir pradedama tįsti lauk. Kuo buvome arčiau lauko tuo garsai didėjo. Juose buvo galima girdėti šauksmus ir dejones sužeistų žmonių. Širdžiai pradėjus plakti dvigubai greičiau pajaučiau kaip netikėtai mano galva susvaigo ir vos ne suklupau beeidama. Vienas iš vyrų tai pamatęs mane labiau pakėlė ir taip tuojau pasiekėme lauką. Nuo šviesos šiek tiek apakino, kadangi visą laiką praleidau tamsiose patalpose, o dabar taip netikėtai išėjome į šviesą. Sukaupusi jėgas peržvelgiau visą aplinką ir pastebėjau daugumą žmonių. Vieni šaudė kiti buvo pašauti, o treti bėgiojo lyg per trečią pasaulinį karą. Vos jie pamatę mus nustojo šaudyti ir kieme pasidarė mirtina tyla, kurią  išsklaidė Hero

- Helena!,- pažvelgusi į jo pusę pastebėjau vaikiną, kurį buvo sulaikę trys vyrai ir vienas iš jų buvo įrėmęs jam į galvą ginklą. Jam norint išsilaisvinti jis buvo parverstas ant žemės, jog klūpėtų

- Oh kokios čia dramos vyksta, trūksta tik spragėsių ir galėsit būt puikūs aktoriai,- su sarkazmu prabilo Max. Vaikinas priėjęs prie manęs šiurkščiai paėmė už alkūnės, jog net sucypiau ir įrėmė ginklą į smilkinį,- kadangi dabar, deja jau nebesi man reikalinga, tad galiu tavęs laisvai atsikratyti, tik tark paskutinius žodžius ir galėsi laisvai atsisveikinti su šiuo pasauliu,- prie pat ausies tarė. Išsigandusi išplėčiau akis nežinodama ką daryti. Išgirdusi Hero šauksmus greitai pasisukau į jo pusę pastebėdama jo pastangas išsilaisvinti tačiau vos tik trenkęs vienam vyrui netikėtai prie jo prisistatydavo kitas, kol galiausiai visi supuolę jį laikė. Užsimerkusi stengiausi susikoncentruoti į savo paskutinius minčių likučius. Giliai įkvėpusi staiga apsisukau kartu išmušdama iš Max ginklą ir nieko nelaukdama paleidau kulką tiesiai jam į galvą. Sustingusi stebėjau kaip jis nukrito prieš mano kojas ir prie pat manęs pasigirdo spiegimas. Alex pribėgusi prie jo išplėtusi akis bandė kažką daryti tačiau jos pastangos buvo bereikšmės, kadangi Max jau buvo miręs. Ji paklaikusi pažvelgė į mane ir nerangiai atsistojusi paėmė nuo žemės ginklą kartu jį atsukdama į mane

- Tu! Tu vienintelė kalta dėl to. Visada buvai kliūtis jo gyvenime tačiau aš atkeršysiu už jį!,- mergina per ašaras tarė beviltiškai rinkdama žodžius

- Alex nusiramink. Jis niekada nebuvo geras žmogus. Tai jis kaltas dėl to, jog nuvedė tave tokiu keliu. Prašau paklausyk manęs kaip draugės ir patarėjos. Niekada nelinkėjau tau blogo tad prašau padėk ginklą ant žemės ir aš tau padėsiu su tuo susitvarkyti,- švelniai tariau atsargiai tardama kiekvieną žodį. Jos akyse pasirodė baimė, sumišimas ir jaudulys. Lėtai nuleidusi ginklą žvelgė į tolį lyg apie kažką rimtai galvotų,- Nagi Alex, būk gera,- paskatindama tariau ir ji paleido ginklą kristi ant žemės. Nepraėjus nė sekundei prie jos pribėgo Hero vyrai ir parvertę ant žemės užlaužė rankas. Negalėdama žvelgti į ją nusisukau ir mano akys kartu susidūrė su Hero. Vaikinas jau buvo paleistas, o vyrai kurie buvo Max pusėje bailiai žvelgė į vaikiną. Jis nieko nelaukdamas greitai priėjo prie manęs ir stipriai apkabino

- Ar tau viskas gerai?,- tyliai paklausė

- Taip, gerai,- sušnabždėjau

- Bose ką daryti su mergina?,- netikėtai mus nutraukė vaikinas laikantis bejėgę Alex. Hero norint kažką tarti įsiterpiau į jų pokalbį

- Pasirūpinkit, jog gydytojai ją apžiūrėtų ir kelis metus praleistų ligoninėje, jei suprantat apie ką aš kalbu,- nenorėdama garsiai tarti psichiatrinės tariau. Jie linktelėję pakėlė ją ir nuvedė į mašiną. Atsisukusi į Hero jam šyptelėjau pirmą kartą šiandien nuoširdžia šypsena

- Pagaliau viskas baigta,- atsidusdama tariau

- Taip. Svarbiausiai, jog tu sveika, net neįsivaizduoji kaip jaudinausi dėl tavęs per šias dienas. Kartai net užeidavo mintys, jog daugiau tavęs nebepamatysiu,- papurtęs galvą tarė

- Niekada tavęs nepaliksiu, o ypač tikiomis aplinkybėmis,- užtikrintai sušnabždėjau ir įsisiurbiau į jo švelnias lūpas, kurių taip buvau pasiilgusi.