*In Love With You*

2.21

Vos tik nusileidus į pirmą aukštą prisiminiau, jog Hero nežino to, kad šiandien man darbas pasibaigė anksčiau. Mintyse nusikeikus išsitraukiau telefoną ir surinkusi numerį pradėjau skambinti. Pirmas antras trečias siganalas, o jis vis dar neatsiliepė. Galiausiai įsijungė balso paštas tačiau aš atmečiau ir parašiau žinutę

" Viršininkas išleido anksčiau ar gali atvažiuoti manęs?"

Parašiusi telefoną įsikišau į kišenę ir kaip tik tuo metu iš lifto išėjo ponas Wilson. Taip jo vardo ir nesužinojau, turėčiau daugiau pasidomėti apie šį vyrą. Kadangi stovėjau galima sakyti viduryje nebuvo išeities pasprukti, jis iš karto mane pastebėjo ir nusišypsojęs priėjo

- Panele Brown..,-nutraukiau jį isiterpdama

- Vadinkite mane Helena,- nesmagiai tariau prisiminusi kas nutiko šio vyro kabinete. Jis šyptelėjęs tęsė

- Helena norėjau atsiprašyti dėl savo nemandagaus elgesio, juk, manau, suprati dauguma vyrų negalėtų atsispirti tokiai moteriai kaip tu,- pažvelgęs mane tarė nuo ko šiek tiek nuraudau. Papurčiau galvą ir norėjau eiti į darbo kavinukę tačiau jis mane sustabdė paimdamas už rankos ir nuo šio jo judesio sutrikusi atsisukau į jį - beto minėjai, jog tave turėtų pasiimti vaikinas, ar pasikeitė planai ir jis negalės atvažiuoti?,- prisimerkęs tarė

- Jis nežinojo, jog šiandien man darbas baigsis anksčiau,- iš karto pasiteisinau  ir ištraukiau savo smulkutę ranką iš jo didelės plaštakos. Jis linktelėjo ir minutę pasvarstęs tarė:

- Jei nori galiu tave pavežti, juk nežinia kur dabar tavo vaikinas,- jis gundomai tarė. Tai buvo neblogas pasiūlymas kadangi jau praėjo pusvalandis, kai parašiau Hero tačiau jis man taip ir neatrašė. Dar vienas minusas firma tuoj užsidarys ir turėsiu drebėti lauke prie minus dvidešimt laipsnių šalčio. Man linktelėjus galva patraukėme link išėjimo. Vos žengusi per duris į mane pradėjo pūsti negailestingas vėjas taršydamas plaukus. Pasiekę mašiną vaikinas džentelmeniškai atidarė duris ir aš įlipusi padėkojau jam. Pasakiusi 'savo' namų adresą sudvejojau kadangi juos buvo labai keista taip vadinti. Vis dar nesusitaikiau su ta idėja, jog aš gyvenu su Hero. Kelias neprailgo kadangi mašinoje grojo rami muzika, o tarp mūsų nesijautė ta įkyri įtampa. Vis žvilgčiojau į telefoną tikėdamasi, jog Hero galbūt parašė, tačiau ant ekrano nerodė nei vienos praleistos žinutės, dėl ko nusivyliau juo. Galiausiai pasiekę tikslą padėkojau Wilson už pavežimą ir nupėdinau į namus. Pabandžiusi atidaryti duris supratau, jog jos užrakintos ir tai dar labiau pablogino mano esamą nuotaiką. Įėjusi į vidų nusirengiau šlapią paltuką ir tvarkingai pasikabinau ant pakabo. Namuose vyravo visiška tyla, kas patvirtino Hero nebuvimą namuose. Nuslinkusi į virtuvę pasidariau žolelių arbatos ir dar kartą surinkusi Hero numerį telefoną priėjau prie ausies tačiau vis tiek nepavyko su juo susisiekti tad palikusi balso paštą pranešiau jog aš esu namuose ir nerimauju dėl jo, kadangi jis man neminėjo, jog turi kažkokių reikalų. Tylioje virtuvėje siurbčiojau arbatą dėdama mintis kur gali būti Hero. Vos man baigus ją gerti suskambo telefono skambutis ir aš greitai pakėliau jį net nežiūrėdama kas skambina

- Sveiki ar su Helena kalbu?,- išgirdau moters balsą, o aplink ją skambėjo garsi muzika. Susiraukiau nuo tos minties, jog Hero telefonas nežinia kieno rankose ir beto pagal muziką galima buvo spręsti, jog jis klube ar dar kažkur

- Taip Helena,- vis raukydamasi tariau ir laukiau tolimesnių moters žodžių

- Jūsų vaikinas girtas ir baigia nusiaubt visą barą, beje, su juo yra kažkoks draugelis tad prašau atvažiuokit ir pasiimkit juos iš čia,- jai tai pasakius jaučiau vis didėjantį pyktį ir kartu nusivylimą, jog Hero galėjo taip pasielgti. Gavusi gatvės pavadinimą išsikviečiau taxi ir po penkiolikos minučių stovėjau prieš kažkokį barą. Mano patvirtinimus įtikino Hero mašina stovinti mašinų aikštelėje. Įsiutusi įėjau į barą ir prie vieno iš staliukų pastebėjau Semą ir vos ant kojų pastovintį Hero. Semas mane pastebėjęs atsistojo ir persimetęs Hero ranką pradėjo jį tempti, kol vaikinas svirduliuodamas kikeno. Kai jie priėjo Hero tik tada mane pamatė ir išsišiepė lyg vaikas gavęs saldainį

- Mažute tu atvažiavai,- nerišliai tarė ir norėjo paimti mano ranką tačiau aš ją patraukiau ir apsisukusi pradėjau eiti link išėjimo. Jie įkandin sekė paskui, kol pasiekėme Hero mašiną ir Semas ištraukęs rankčiukus iš Hero kišenės padavė man. Sėdusi už vairo prie manęs atsisėdo Hero ir visaip bandė atkreipti mano dėmesį tačiau aš visiškai nereagavau į jo meilius žodelius ir išsukusi iš aikštelės patraukiau link Semo namų. Mums juos pasiekus gerai tai buvo, jog nereikėjo jo tempti namo. Vos durelėms užsidarius nurūkau namo vis stipriau spausdama vairą ir kaupdama pyktį ant girto vaikino, kuris be priežasties nusigėrė. Pasiekus namus jis buvo šiek tiek prasiblaivęs tad išlipusi iš mašinos jis kartu išsiropštė ir nusekė mane nieko nesakydamas. Vos tik jis uždarė po savęs duris prabilo

- Mažute nepyk ant manęs,- jis priėjo ir apkabino mane per liemenį tačiau aš nežiūrėjau į jį, o tik dar labiau susiraukiau. Ką jis mano? Kad galės grįžti namo, atsiprašyti ir aš jam atleisiu? Išsilaisvinus iš jo šilto glėbio atsisukau į jį ir pažiūrėjau pagiežingu žvilgsniu

- Sakai nepykt?,- kylant balsui tariau - Aš dirbau, kol tu švaistei laiką bare. Bandžiau su tavimi susisiekti, jaudinausi dėl tavęs ir štai man paskambina kažkokia moteris ir pasako, jog mano vaikinas prisigėręs baigia nusiaubt barą,- galima sakyti šaukdama tariau ir giliai kvėpuodama raminau save, kol vaikinas visą šį laiką stovėjo nunarinęs galvą - tačiau vieno nesuprantu,- ramesniu tonu tariau ir jis pakėlė galvą - Kodėl gėrei vidurį baltos dienos?,- namus užplūdo tyla ir joks žodis neišėjo pro jo lūpas. Palaukusi kelias minutes nieko nepešiau ir atsidususi pradėjau eiti link kambario

- Tai dėl jo,- išgirdau jo balsą ir lėtai atsisukusi sutikau jo raudonas akis

- Dėl ko?,- pasitikslinau ir priėjau arčiau vaikino

- Dėl tavo viršininko ir dėl darbo. Žinau aš savanaudis tačiau nenoriu tavęs prarasti,- jo balsas beveik užlūžo tačiau jis tęsė toliau - dabar kai pradėjai dirbti, mes matysimės rečiau, o dar tas liurbis prilipęs prie tavęs,- jis nepatenkintai tarė lyg nuskriaustas vaikas. Supratusi apie ką jis kalba priėjau prie jo ir uždėjau savo rankas jam ant pečių

- Niekada. Girdi? Niekada manęs neprarasi,- papurčiau galvą ir jis uždėjęs savo rankas man ant liemens dar stipriau prisiglaudė