*In Love With You*

2.16

Vos tik įsėdę į mašiną Hero pajungė šildymą. Aš trindama rankas pūčiau į jas  šiltą orą, kadangi jos buvo ledinės. Per visą mūsų kelionę nei vienas nepratarėme jokio žodžio tačiau vaikinas vis žvilgčiojo į mane nuo ko jaučiausi keistai ir nejaukiai. Pasiekę Semo namus ruošiausi išlipti iš mašinos, bet staiga per širdį perėjo šoko banga. Juk raktų tai neturiu. Hero pamatęs, jog nelipu pasisuko į mano pusę

- Kas atsitiko?,- pažvelgęs į mane paklausė. Papurčiau galvą

- Gal gali nuvežti mane į artimiausią viešbutį?,- tyliai paklausiau nusivildama savimi, jog nesugebėjau pasiimti net raktų. Jis trumpam susiraukė

- Tu neturi raktų ar ne?... Visai kaip ir koledžo laikais,- jam tai pasakius prisiminiau kai jis prievarta mane įsodino į savo mašiną ir nusivežė į namus - Ar nenorėtai geriau permiegoti mano name?,- jis nesmagiai tarė - galėsi miegoti savo kambarį, kuriam beje likę tavo rūbų,- nežiūrėdamas man į akis tarė. Tikriausiai būtų labai kvaila dabar pas jį permiegoti tačiau tai geresnė galimybė už viešbutį

- Gerai, miegosiu pas tave,- atsidususi tariau ir jis užkūręs mašiną pajudėjo man žinoma kryptim. Privažiavę jo namus prisiminiau savo paskutinį kartą, kai buvau iš čia pagrobta ir iš baimės suspurdo širdis. Kažin ar Megę kažkas pagavo? Lėtai išlipusi iš mašinos užtrenkiau dureles ir nupėdinau į namus. Juose kaip visada jaučiau sklindantį jaukumą ir šilumą. Nieko nelaukdama nupėdinau į antrą aukštą nenorėdama sutikti Anos ir būti užpulta įvairių klausimų. Kad ir kaip myliu ją negaliu dabar į juos atsakinėti. Persirengusi naktinius išėjau į balkoną ir peržvelgiau visą žvaigždėtą horizontą. Išgirdusi tylų beldimą atsisukau. Tikiuosi ten ne Ana. Pakvietusi į vidų per durų kampą išlindo Hero tamsūs plaukai ir galiausiai jis pats nešinas vaistų ir vandens

- Pagalvojau, jog jų tau gali prireikti,- jis šyptelėjęs tarė ir nesmagiai pasimuistė vietoje lyg norėdamas kažką pasakyti. Mano širdyje krebždėjo vienas klausimas kuris norėjo būti išaiškintas tad neiškentusi jam einant prie durų paklausiau:

- Hero, kodėl tu mane palikai, kai prisipažinau, jog myliu tave?,- su skaudančia širdimi paklausiau. Jis stabtelėjo ir minutę patylėjo

- Aš nenorėjau tavęs daugiau skaudinti,- jis tyliai tarė tačiau jo balsas aiškiai girdėjosi visame kambaryje - pagalvojau, kad leisiu tau susikurti laimingą gyvenimą be manęs taip nutolsi nuo manęs ir galiausiai pamirši,- jis tai pasakė užsisukęs tačiau jo balse girdėjosi skausmas ir liūdesys

- Bet aš nesu laiminga be tavęs,- sušnabždėjau. Jis greitai atsisuko į mane ir pažvelgė tiriamu žvilgsniu lyg norėdamas įsitikinti ar nemeluoju. Lėtai priėjau prie jo ir uždėjau savo smulkias rankas ant jo pečių - Man tavęs reikia,- vos girdimai pasakiau - visą tą laiką kai pykau ant tavęs giliai širdyje vis tiek tave mylėjau, o dabar aš stengiuosi užmiršti visas nuoskaudas, žiūrėti į dabartį ir ateitį, o savo gyvenimą noriu kurti su tavimi, o ne su kažkuo kitu,- viską išdėsčiusi nuleidau galvą ir stengiausi nepradėti verkti. Jis paėmė mano rankas į savąsias ir lėtai jas nukėlė nuo pečių

- Man per daug skaudu matyti tave tokią palaužtą dėl mano kaltės,- jis tai pasakęs greitai išėjo iš kambario trenkdamas durimis. Kelias minutes galvojau kas ką tik nutiko vis dar stebėdama duris ir tikėdamasi, jog jis sugrįš ir pasakys savo jausmus man tačiau taip neįvyko. Atsigavusi nuėjau į lovą ir atsigulusi pravirkau. Kiekviena mano ašara vis labiau gėrėsi į pagalvę lyg bandydama sugerti mano skausmą sklindantį iš vidaus. Kodėl aš tiesiog negaliu būti laiminga? Norėčiau būti Alex vietoje. Susituokti su mylimu žmogumi ir susilauktų mažų vaikučių bėgiojančių po kambarius. Dirbti norimą darbą, o vakare žinoti jog namuose laukia mylimas vyras. Tačiau tai būna tik pasakose, o čia - tikras gyvenimas į kurį reikia įdėti daug pastangų, jog pasiektum tai ko sieki. Po kelių valandų lioviausi verkti tačiau skruostuose vis tiek jaučiau išždžiūvusias ašaras.

Rytas prasidėjo nuo blogos nuotaikos, kai pajaučiau stiprų galvos skausmą. Atrodė taip lyg ją kažkas plėštų į dvi dalis. Nedelsdama išgėriau vakar Hero padėtus vaistus. Lėtai išlipau iš lovos ir tik tuomet dingtelėjo priminimas, jog man šiandien turi būti darbo pokalbis. Išplėtusi akis pažvelgiau į laikrodį kuris rodė be dvidešimt devynias. Man liko dvidešimt minučių. Pašokusi iš vietos pradėjau bėgioti po visą kambarį ieškodama ką apsirengti. Išsitraukusi iš spintos juodą pieštukinį sijoną ir baltus marškinėlius numečiau ant lovos ir nubėgau į vonią apsiprausti. Greitai viską atlikusi apsirengiau rūbus ir nuėjusi prie veidrodžio pasitvarkiau plaukus kadangi jie atrodė siaubingai. Tvarkingai susišukavusi dar kartą peržvelgiau savo aprangą ir nubėgau į pirmą aukštą. Laimei nieko nesutikusi išėjau į lauką ir sutikau kažkokį vairuotoją. Lengvai išsiprašiusi nuvežti mane galėjau atsipūsti ir ramiai sėdėti mašinoje kadangi man dar buvo likę septynios minutės. Privažiavę labai aukštą ir modernų pastatą išsižiojau. Išlipusi iš mašinos padėkojau ir greitu žingsniu nupėdinau į pastatą kuriame mane pasitiko registratorė

- Sveiki aš dėl sekretorės darbo pas poną Wilson,- uždususi pasakiau. Ji keistai peržvelgusi mane paėmė telefoną ir įvedė kažkokį skaičių

- Sveiki pone Wilson pas jus atėjo mergina ir teiraujasi dėl sekretorės darbo,- ji pasakė ir kažką išgirdusi atsisuko į mano pusę - kokia jūsų pavardė?

- Brown. Helena Brown,- patikslinau ir sunėrusi rankas jaučiau kaip jos pradeda prakaituoti. Ji linktelėjus galva padėjo telefoną

- Jis priims jus dabar. Antras aukštas priklauso tik jam taigi manau nebus sunku rasti,- ji nusišypsojusi tarė ir toliau įniko į kompiuterį. Patraukusi link lifto vis labiau jaučiau kaip pradeda drebėti kojos ir rankos. Pakilusi į reikiamą aukštą pamačiau dar vieną merginą sėdinčią prie stalo. Pasisveikinusi su ja pasakiau tą patį ką ir registratūroje ir leidusi įeiti su virpančia širdimi kuo lėčiau nuėjau iki kabineto. Pasibeldusi išgirdau pasakymą " prašau" ir įėjau apžvelgdama visą kabinetą. Jame dominavo daugiausiai pilkos ir juodos spalvos mišinys. Kampe stovėjo staliukas su foteliais, o aplink kabinetą daug lentynų su įvairiais aplankais. Baigusi viską apžiūrinėti mano akys nukrypo tiesiai ir prieš save pamačiau ne kaip galvojau pagyvenusį žmogų, o juodaplaukį vaikiną kuris turėtų būti kažkur nuo dvidešimt penkių iki trisdešimt metų. Jis dėvėjo baltus marškinius kurių kelios sagos buvo prasegtos, o po jais išryškėjo nemažai tatuiruočių dengiančių jo kūną. Baigusi jį
nužiūrinėti pažvelgiau į vaikino rudas akis kuriose atspindėjo šaltis tačiau veidą dengė maža šypsenėlė

- Ar jau baigėte mane nužiūrinėti panele Brown?,- išgirdusi jo žemą balso toną, kūną užplūdo karštis, kuris perėjo į mano žandus padarydamas juos švelniai rausvus. Ar jis tikrai Alex dėdė?

Taigi.. turiu jums klausimėlį 🙂 Ar norėtumėte, kad geriau Helena būtų su Hero ar geriau, jog verstų naują lapą su juodaplaukiu ?🙂🤔