*In Love With You*

2.43

Kantrybė yra sunkiausias dalykas, kuris gali  būti kažko laukiant ir šiuo metu man jos labiausiai trūksta, kadangi negaliu sustoti ir jau apie penkiolika minučių vaikštau iš kampo į kampą. Įtampa įvaldžiusi kūną, o nuo kiekvieno garselio krūpteliu. Net nejaučiu kaip stipriai dreba mano rankos ar kojos tačiau negaliu to sustabdyti dėl esamos baimės. Jis ateis, jis tikrai ateis. Viskas bus gerai. Tiesiog turiu gerai suvaidinti apsvaigusią ir nemąstančią merginą. Jis net nesupras kaip paklius į mano pinkles ir tuomet galėsiu laisvai pabėgti. Labai tikiuosi, jog šie mano žodžiai išsipildys. Netikėtai man beeinant link lovos išgirdau žingsnius ir durų rakinimo garsą. Persigandusi visą drąsa išgaravo lyg dūmas. Jos nebeliko nė kruopelytės. Dabar buvo tik išgąstis ir plačiai išplėstos akys stebinčios prasiveriančias duris. Įėjęs į kambarį juodaplaukis uždarė duris ir peržvelgė mane lyg tikrindamas ar tikrai vis dar esu čia. Galiausiai pasiekęs mano akis šyptelėjo maža šypsenėle tačiau veidas tuoj pat išliko ramus. Giliai įkvėpusi prisiminiau visą savo planą, kurį repetavau ir taip pat šyptelėjau. Jo veide atsispindėjo maža nuostaba matant mane ne susiraukusią ar nepradedančią šaukti, kadangi tai ir norėjau daryti kiekvieną akimirką. Užsisukusi nupėdinau prie staliuko ir pažvelgusi į stiklines patikrinau jų turinį. Paėmusi vieną iš jų su raminamaisiais nunešiau vaikinui ir įdaviau į rankas nuo ko jis dar labiau nustebo ir net gi šiek tiek susiraukė

- Ir už ką gi man tokia malonė?,- kreivai šyptelėjęs tarė. Nepasimetusi atsakiau:

- Šiandien labai gera diena, taigi kodėl mums jos nepraleidus kartu,- sukikenusi apsimečiau apsvaigusia ir uždėjau ranką jam ant peties. Vaikinas pažvelgė man į akis ir padėjęs stiklinę uždėjo savo rankas man ant skruostų

- Tai ko mes delsiam? Juk kiekviena akimirka svarbi,- nelaukęs mano atsakymo vaikinas apkabino mane per liemenį ir prisitraukė prie pat savęs. Jo artumas man kėlė baimę tačiau kartu ir šlykštumą. Stengiausi to kuo labiau nesureikšminti, tad atkartojusi jo judesius uždėjau savo rankas jam ant liemens

- O gal pirma išgerk, juk žinau kokia sunki diena tau šiandien buvo,- prie pat lūpų tariau jam norint mane pabučiuoti. Jis šiek tiek susiraukė tačiau atlaisvino savo gniaužtus. Nieko nelaukdama stvėriau taurę ir įteikiau jam ją lyg medalį. Jis dar kartą pažvelgė į mane ir šyptelėjo....
Trankūs garsai ir žingsniai atbildėjo koridoriumi nespėjus Max prisidėti stiklinės prie lūpų, o per duris greitai įlėkė kažkoks vaikinas. Iš jo veido buvo galima spręsti, jog jis buvo išsigandęs ir kartu abejojantis

- Bose turim prastų naujienų - mus puola!,- greitai tarė net nedrįsdamas pažvelgti į juodaplaukį, kurio veide kaupėsi vis didesnis pyktis. Nuleidęs stiklinę smarkiai ją padėjo ant stalo, jog ji net įskilo ir iš jos pradėjo bėgti vynas - mano vienintelis išsigelbėjimas. Beviltiškai stebėjau taurę, kurios turinys vis didėjo ant žemės negailestingai purvindamas grindis

- Kas išdrįso mane pulti?,- Max sukandęs dantis tarė

- Nežinau, mums nepranešė, tiesiog pasakė, jog į mūsų valdas įvažiavo nežinomi automobiliai ir jie juda tiesiai link būstinės,- bailiai tarė vaikinas. Atidžiau į jį atsižvelgusi nusprendžiau, jog jam turėtų būti apie aštuoniolika metų. Toks jaunas, o jau įsimaišęs į visą šią nesąmonę. Tačiau sprendžiant iš jo veido, tai nebuvo jo pasirinkimas. Jei jis norėtų čia dirbti nestovėtų ir nežiūrėtų lyg zuikis į vilką, kuris galėtų jį suėsti bet kurią akimirką

- Dink man iš akių. Tuoj pat sužinok, kas mus puola, o jei ne tada tavo galva lėks nuo pečių,- aštriai taręs pasisuko į mane

- O tu sėdėk čia ir niekur nebandyk bėgt, nes vis tiek ar taip ar taip rasiu,- pirštu dūręs norėjo eiti link durų tačiau aš pribėgusi prie jo greitai jį atsukau į save ir įsisiurbiau į lūpas kartu rankomis keliaudama per jo kūną. Pasiekusi savo tikslą šyptelėjau ir atsitraukiau nuo vaikino palikdama jį sutrikusį. Kelias sekundes paspoksojęs papurtė galvą ir išėjo garsiai trenkdamas durimis. Išsišiepiau lyg būčiau laimėjusi aukso puodą ir pažvelgiau į raktus, kuriuos man pavyko pavogti. Nedelsdama nuėjau prie durų ir išėjusi jas uždariau, kad nesukelčiau įtarimų. Priėjusi koridoriaus galą kaip ir tarėmės Noah jau stovėjo nepastebimoje vietoje. Vyras pamatęs mane liūdnai šyptelėjo

- Tau pavyko, o dabar eikime kuo greičiau, kol jis nepastebėjo, jog neturi raktų, nes tuomet mums skaudžiai klius. Turime pliusą, jog jį puola taigi taip užsidirbame daugiau laiko,- stumdamas mane į priekį tarė

- Ar žinai kas jį puola?,-  nekantriai tariau turėdama mažą kruopelytę vilties

- Kiek girdėjau tai kažkoks vaikinas, lyg ir Hero...,- vos jam tai tarus sustojau lyg įbesta. Vyras tai pamatęs šiek tiek susiraukė

- Ar kas nutiko?

- Hero...,- dar kartą sau pakartojau ir pažvelgiau į Noah klausiamas akis,- Hero yra mano vaikinas, aš laukiuosi jo mergaitės,- džiugiai tariau suprasdama, jog dabar viltis pabėgti padidėjo

- Tu laukiesi?,- Noah pažvelgė į mano pilvą ir pakėlė antakius. Linktelėjusi galvą uždėjau ranką ant pilvo - Kaip Max gali tave taip besotiškai savintis, jei tu turėsi vaiką nuo kito,- suraukęs antakius vyras tarė ir kartu pradėjome žingsniuoti toliau į koridoriaus gilumą. Pasiekę patį galą vyras man linktelėjo galva patvirtindamas, jog jau atėjome. Priėjusi duris kišdama kiekvieną tikriau visus raktus,  pagaliau radau tinkamą ir nieko nelaukdama atrakinau duris. Joms sucypus pažvelgiau į koridorių ar nieko nėra. Laimei jis buvo tuščias. Lyg tyla prieš audrą, galvoje susisuko tokios mintys prieš įžengiant į tamsų ir šaltą kambarį. Jame žibėjo tik viena blausiai šviečianti lemputė tačiau man tai nesutrukdė pamatyti prie kėdės pririštos merginos. Jos galva buvo nuleista, o rankose matėsi pjautinės žaizdos. Greitai priėjusi atrišau virves, o mergina nukrito ant žemės lyg būtų be gyvybės ženklų. Su Noah pagalba pasodinau ją ant žemės ir pažvelgiau į veidą. Vaizdas mane sukrėtė iki kaulų gilumos, o akys akimirksniu išsiplėtė, kai supratau, jog tai ne Alex. Tai ta pati mergina, kurią mačiau, kai išbėgau iš pastato. Išgastingomis akimis pažvelgiau į Noah ir papurčiau galvą

- Tai ne Alex,- tyliai tariau negalėdama patikėti savo žodžiais. Jis suraukė antakius ir atidžiai pažvelgė į merginą

- Bet juk tai ta pati mergina, kurią praeitą kartą mačiau,- jis pažvelgė į mane lyg patikindamas savo tiesą

- Taip žinau, bet nesuprantu vieno - Kur dabar yra Alex, jei čia jos kopija...
Nepraėjus nė sekundei prie durų išgirdau plojimus. Greitai atsisukusi pamačiau tai ko niekada nebūčiau patikėjusi. Tarpdurį stovėjo Max ir... Alex. Taip tikrai Alex. Ją galėčiau atpažinti net jei ji būtų sudarkyta. Emocijoms susimašius nepajėgiau pratarti nė žodžio, kadangi burna buvo išdžiūvusi, o akis pradėjo perštėti dėl matomo vaizdo. Mes turėjome tokį planą, o dabar jis pasisuko visai kita linkme. Kodėl Alex ten stovi? Juk ją pagrobė, na bent jau aš taip maniau. Iš jos veido galima spręsti, jog ji nebuvo liūdna ar išsigandusi, kadangi ji keistai žvelgė į mus su maža šypsenėle. Gal tai netikra. Gal būt jis jai pridavė narkotikų ar kokių nors kitų kvaišalų. Tai neįmanoma, jog ji būtų su Max. O gal aš klystu?..